AR TU MATEI?
Ar tu matei,
Kaip, grįžęs iš dirbtuvės
Namo, šeimynos tėvas rado
Vaikus, numirusius iš bado,
Ir kaip mergaitės - paleistuvės,
Nors girtos su svečiais kvatojo,
Širdy jaunų dienų raudojo?
Ar tu matei?
Ar tu matei,
Kaip alkanąją minią
Nuogaikomis kazokai vaikė,
Nevirpo budeliams krūtinė,
Ir jie sau nuopelnu palaikė,
Kad jų širdis nesudrebėjo
Ir gatvę lavonais prisėjo?
Ar tu matei?
Ar tu matei,
Kaip beprotė motušė
Basa bėgiojo vis kas rytą
Į šilą, kur jos sūnūs krito,
Ir verkė apkabinus pušį,
Ir ašaromis žemę šlakstė,
Ir juokdamos po mišką lakstė?
Ar tu matei?
O aš mačiau!..
Kol nemačiau to vaizdo,
Laikiau skaudžia ir savo žaizdą.
Dabar gi supratau, kad mano
Kančia - tai tik kančios šešėlis,
Kad mano skurdas - lašelėlis
Prieš visą skurdo okeaną.
O aš mačiau!
Jonas Biliūnas
* * *
Nuo mano lango lig Tavo durų
tūkstantis varstų.
Per visą naktį po visą miestą
šešėlių žingsniai.
Švaistūnas klevas žvangantį auksą
pavėjui žarsto.
Iš lapų saujos rudenio nebesurinks.
Nuo mano delno lig Tavo skruosto
prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, užburtas rūmas,
vaiduoklių aidas.
Per visą naktį lyg šiltą paukštį
Nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį
savo švelnumą.
D.Saukaitytė
Nuo mano lango lig Tavo durų
tūkstantis varstų.
Per visą naktį po visą miestą
šešėlių žingsniai.
Švaistūnas klevas žvangantį auksą
pavėjui žarsto.
Iš lapų saujos rudenio nebesurinks.
Nuo mano delno lig Tavo skruosto
prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, užburtas rūmas,
vaiduoklių aidas.
Per visą naktį lyg šiltą paukštį
Nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį
savo švelnumą.
D.Saukaitytė
Tą naktį krito žvaigždės,
Tu gaudei jas, o aš verkiau...
Bekvapės juodos gėlės skleidės,
Kas čia pasėjo jas - aš nežinau.
Tą naktį griuvo aukštas bokštas,
Kuriam lig tolei gyvenai.
Tik vieno tąkart aš tetroškau -
kad juoda liktų amžinai...
Tą naktį upė nevilties tekėjo,
O tu šypsojais, ją išdžiovinai.
Tąnakt, atpūstas rytų vėjo,
Man saulę atnešei čionai.
Kodėl išplovei tamsą?
Kodėl manęs tau reik?
Kodėl užlūžta balsas,
Kai noriu tart "išeik"?
Tu gaudei jas, o aš verkiau...
Bekvapės juodos gėlės skleidės,
Kas čia pasėjo jas - aš nežinau.
Tą naktį griuvo aukštas bokštas,
Kuriam lig tolei gyvenai.
Tik vieno tąkart aš tetroškau -
kad juoda liktų amžinai...
Tą naktį upė nevilties tekėjo,
O tu šypsojais, ją išdžiovinai.
Tąnakt, atpūstas rytų vėjo,
Man saulę atnešei čionai.
Kodėl išplovei tamsą?
Kodėl manęs tau reik?
Kodėl užlūžta balsas,
Kai noriu tart "išeik"?
L a i s v ė
Tikėjimas baigiasi ten, kur prasideda gyvenimas, kur
prasideda gyvenimas baigiasi realybė
kur prasideda realybė baigiasi idealai.
Kur prasideda idealai prasideda laisvė.
Kur prasideda laisvė prasideda apribojimai
prasideda galvojimas.
Kur prasideda galvojimas baigiasi laisvė.
S. Birgelis
Tikėjimas baigiasi ten, kur prasideda gyvenimas, kur
prasideda gyvenimas baigiasi realybė
kur prasideda realybė baigiasi idealai.
Kur prasideda idealai prasideda laisvė.
Kur prasideda laisvė prasideda apribojimai
prasideda galvojimas.
Kur prasideda galvojimas baigiasi laisvė.
S. Birgelis
kiekvienas zodis ypatingas..
kai zmogus is prigimties protingas
ir viskas atsiskleidzia jame paciame tyriausiame zmoguje...
juk zmogus is prigimties tyras
jo siela tarsi saltinis naturalus
tik likimas zmogu ir jo poelgius padaro ne tokius jau gerus....
anksciau galvodavau as -kad mirtis... tai visko pabaiga...
bet supratau po isgyvenimu
tai visa ko pradzia....
musu siela tobuleja,ji valosi
taciau be pastangu zmogus netobuleja ,o mirtis-
ji skatina pazvelgti i gyvenima visai kitomis akimis...
si mano kuryba skirta zmonems,kurie bijo mirties
vadinas jie bijo nezinomybes..
bet mirtis tai naujas etapas,i kuri su dziaugsmu zengia kiekviena gyva butybe...
bet tik po ''mirties'' tai suvokia musu esybe...
o dabar trumpai apie kancia..
kancia-tai tarsi Saule,kartais pasislepusi uz debesu,o kartais danguje svytinti ir mus linksminanti,ir mes kaip saule kartais svytime,o kartais slepiames...
ir visa pykti deje mes nesames...
bet zinom kad to mes nenusinesime..
skolas grazinti juk reikes
kad ir kaip to nesinores...
todel linkiu visiems zmonems...kad brangintu vienas kita...nepaleistu mylimo zmogaus..
gyvenkim draugiskai ir sekime aplink save vien meile
pasistenkim visuose dalykuose izvelgti vien laime,
o pasaulis te nusidazo visai kitomis spalvomis
laime slypi zmogaus paprastume....
ivertinkime tai,kas amzina...
kai zmogus is prigimties protingas
ir viskas atsiskleidzia jame paciame tyriausiame zmoguje...
juk zmogus is prigimties tyras
jo siela tarsi saltinis naturalus
tik likimas zmogu ir jo poelgius padaro ne tokius jau gerus....
anksciau galvodavau as -kad mirtis... tai visko pabaiga...
bet supratau po isgyvenimu
tai visa ko pradzia....
musu siela tobuleja,ji valosi
taciau be pastangu zmogus netobuleja ,o mirtis-
ji skatina pazvelgti i gyvenima visai kitomis akimis...
si mano kuryba skirta zmonems,kurie bijo mirties
vadinas jie bijo nezinomybes..
bet mirtis tai naujas etapas,i kuri su dziaugsmu zengia kiekviena gyva butybe...
bet tik po ''mirties'' tai suvokia musu esybe...
o dabar trumpai apie kancia..
kancia-tai tarsi Saule,kartais pasislepusi uz debesu,o kartais danguje svytinti ir mus linksminanti,ir mes kaip saule kartais svytime,o kartais slepiames...
ir visa pykti deje mes nesames...
bet zinom kad to mes nenusinesime..
skolas grazinti juk reikes
kad ir kaip to nesinores...
todel linkiu visiems zmonems...kad brangintu vienas kita...nepaleistu mylimo zmogaus..
gyvenkim draugiskai ir sekime aplink save vien meile
pasistenkim visuose dalykuose izvelgti vien laime,
o pasaulis te nusidazo visai kitomis spalvomis
laime slypi zmogaus paprastume....
ivertinkime tai,kas amzina...
***
Rasi mane žolėje
Jau būsiu numirus
Voratinkliai pinsis
Tarp pirštų -
Baltas trapus
Rožančius.
O keliama
Subyrėsiu
Ir liksiu dulke
Šioj žemėj
Šios žemės žolėj
Dūlėti.
Dūlėti - tave mylėti,
Brangusis.
***
Kalbėk
Naktyje
Blyškiai žibantį
Melą -
Vabalą
Menką,
Per naktį
Ant kerplėšos
Tupintį -
Man kaip musei,
Lede įšalusiai,
Jei užminsi -
Skaudės,
Bet nestipriai,
Tik truputį.
Bielskytė Dalia
Rasi mane žolėje
Jau būsiu numirus
Voratinkliai pinsis
Tarp pirštų -
Baltas trapus
Rožančius.
O keliama
Subyrėsiu
Ir liksiu dulke
Šioj žemėj
Šios žemės žolėj
Dūlėti.
Dūlėti - tave mylėti,
Brangusis.
***
Kalbėk
Naktyje
Blyškiai žibantį
Melą -
Vabalą
Menką,
Per naktį
Ant kerplėšos
Tupintį -
Man kaip musei,
Lede įšalusiai,
Jei užminsi -
Skaudės,
Bet nestipriai,
Tik truputį.
Bielskytė Dalia
Mirties šauksmas toks tylus tylus
Ir nepamirštamas kaip pirmas vasaros lietus...
Kai liečia veidą tau jinai,
Jauties lyg būdamas kažkur aukštai...
Ji ašaras visas tuoj pat nušluosto
Ir apkabina,priglaudžia šalia...
Ir nors baisu,ji visada paguodžia,
Neleidžia pasiklyst juodam rūke...
Gal nežinai,bet sužinosi-
Mirtis gyvena sielos gelmėse...
Šiandien ji draugas,rytoj jau priešas,
Bet niekas nebebus tau niekada...
Sapne klaikiausiam,nakty juodžiausioj,
Pasauly ar už jo ribų...
Garse tyliausiam,širdy šalčiausioj
Išvysi ją kai tau baisu...
Gal pasirodys ji tau angelo pavidalu,
O gal drugelio nulaužtais sparnais...
Gal pasigirs jos balsas iš aukštybių,
O gal iš pragaro ateis...
Taip,suprantu,kad tai blogiausia...
Kai nežinai ko laukti,kas nutiks...
Bet tu žinok ateis jinai tik vieną kartą...
Ateis ir amžiams pasiims...
Ir nepamirštamas kaip pirmas vasaros lietus...
Kai liečia veidą tau jinai,
Jauties lyg būdamas kažkur aukštai...
Ji ašaras visas tuoj pat nušluosto
Ir apkabina,priglaudžia šalia...
Ir nors baisu,ji visada paguodžia,
Neleidžia pasiklyst juodam rūke...
Gal nežinai,bet sužinosi-
Mirtis gyvena sielos gelmėse...
Šiandien ji draugas,rytoj jau priešas,
Bet niekas nebebus tau niekada...
Sapne klaikiausiam,nakty juodžiausioj,
Pasauly ar už jo ribų...
Garse tyliausiam,širdy šalčiausioj
Išvysi ją kai tau baisu...
Gal pasirodys ji tau angelo pavidalu,
O gal drugelio nulaužtais sparnais...
Gal pasigirs jos balsas iš aukštybių,
O gal iš pragaro ateis...
Taip,suprantu,kad tai blogiausia...
Kai nežinai ko laukti,kas nutiks...
Bet tu žinok ateis jinai tik vieną kartą...
Ateis ir amžiams pasiims...
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 06 21, 22:43)
***
Rasi mane žolėje
Jau būsiu numirus
Voratinkliai pinsis
Tarp pirštų -
Baltas trapus
Rožančius.
O keliama
Subyrėsiu
Ir liksiu dulke
Šioj žemėj
Šios žemės žolėj
Dūlėti.
Dūlėti - tave mylėti,
Brangusis.
***
Kalbėk
Naktyje
Blyškiai žibantį
Melą -
Vabalą
Menką,
Per naktį
Ant kerplėšos
Tupintį -
Man kaip musei,
Lede įšalusiai,
Jei užminsi -
Skaudės,
Bet nestipriai,
Tik truputį.
Bielskytė Dalia
Rasi mane žolėje
Jau būsiu numirus
Voratinkliai pinsis
Tarp pirštų -
Baltas trapus
Rožančius.
O keliama
Subyrėsiu
Ir liksiu dulke
Šioj žemėj
Šios žemės žolėj
Dūlėti.
Dūlėti - tave mylėti,
Brangusis.
***
Kalbėk
Naktyje
Blyškiai žibantį
Melą -
Vabalą
Menką,
Per naktį
Ant kerplėšos
Tupintį -
Man kaip musei,
Lede įšalusiai,
Jei užminsi -
Skaudės,
Bet nestipriai,
Tik truputį.
Bielskytė Dalia
ypatinga
Liepsnabokščiai klevai
Tave visą pro lūpas išvogčiau...
Žvilgsi mėnuo tik lango kampais.
Ir klevai, ir klevai
liepsnabokščiai
Skamba rudenio vario varpais.
Palei langą atžvanga nužvanga,
O tu žiūri
Kaip žiuri linai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
Aš matau ir neištariu žodžio,
O parodyt širdies negaliu.
Ką mačiau, ką jaučiau -
Tau parodžiau
Vien atodusiu savo giliu.
Paulius Širvys
Papildyta:
MEILĖ
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Justinas Marčinkevičius
Tave visą pro lūpas išvogčiau...
Žvilgsi mėnuo tik lango kampais.
Ir klevai, ir klevai
liepsnabokščiai
Skamba rudenio vario varpais.
Palei langą atžvanga nužvanga,
O tu žiūri
Kaip žiuri linai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
Aš matau ir neištariu žodžio,
O parodyt širdies negaliu.
Ką mačiau, ką jaučiau -
Tau parodžiau
Vien atodusiu savo giliu.
Paulius Širvys
Papildyta:
MEILĖ
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Justinas Marčinkevičius
Elena Mezginaite
***
Su zmonem, kurie gyvena, su zmonem, kurie nakvoja
Ant baltu, minkstu pagalviu ar prie begancio vandens,
Nakciai lauza prigesine, lengva minti pasikloje,
Ir sulauke, kol ties veidu begalybe pasilenks
Su zmonem, kuriem uztenka vieno tako palei kluona,
Vieno sokio sviesia nakti po kerotais azuolais,
Su zmonem, kurie nuzydi viena karta - kaip aguonos,
Su zmonem, kurie klajoja - amzini tarsi keliai
Su zmonem, kurie sustoja ir akis pakele ziuri
I neramu, tuscia dangu ir nezino, ko baugu -
Ar kad vakaras atejo, ar kad sirdi velei duria,
Ar kad atleke gegute i alyvas prie langu.
Su zmonem, kurie uz lango, su zmonem, kurie uz duru,
Su zmonem, kurie uz misko ir uz begancio vandens
I ta pati mano dangu, i ta pati dangu ziuri
Ir nezino, ka galvoja. O galvoja, kad gyvens.
***
Su zmonem, kurie gyvena, su zmonem, kurie nakvoja
Ant baltu, minkstu pagalviu ar prie begancio vandens,
Nakciai lauza prigesine, lengva minti pasikloje,
Ir sulauke, kol ties veidu begalybe pasilenks
Su zmonem, kuriem uztenka vieno tako palei kluona,
Vieno sokio sviesia nakti po kerotais azuolais,
Su zmonem, kurie nuzydi viena karta - kaip aguonos,
Su zmonem, kurie klajoja - amzini tarsi keliai
Su zmonem, kurie sustoja ir akis pakele ziuri
I neramu, tuscia dangu ir nezino, ko baugu -
Ar kad vakaras atejo, ar kad sirdi velei duria,
Ar kad atleke gegute i alyvas prie langu.
Su zmonem, kurie uz lango, su zmonem, kurie uz duru,
Su zmonem, kurie uz misko ir uz begancio vandens
I ta pati mano dangu, i ta pati dangu ziuri
Ir nezino, ka galvoja. O galvoja, kad gyvens.
Sudužo svajonės, sudužo sapnai,
O jis dar sako: Tu sudaužei!
Neliko pasaulio, neliko žmogaus,
Gyvenom po saule, sulaukėm lietaus.
Miela gyventi lyg vaikščiot peiliu,
Gera mylėti lyg pjautis pirštus.
Paliko svajonės gražiausius namus,
Užmušė rytą, prarijo sapnus.
Sulaukiau minutės, kai pražuvau,
Atėjo laikas, ko labiausiai bijau.
Sugedo viltis, supuvo visa
Ir vasarai atėjus, paliko paslapčia.
Vidus ištuštėti galėtų, bet ne,
Užpildė jį praraja ir kančia.
Norisi tik lyti baisia audra,
Norisi, kad neliktų nieko joje.
Pasaulis sugriuvo, į dulkes pavirto,
O vėjas nepusto, viskas išliko.
Jausmai, kančia ir širdgėla,
Kuri amžinai alkana.
Manęs nebeliko tik iškamša maža,
Kuri net negali gyventi viena.
Sudaužė, susmaigstė šukes į mane,
Paliko kraujuoti, o jo nebėra.
Papildyta:
labai grazus eilerastis,
jei cia tavo kuryba, tai pavydziu tau baltu pavydu. 
O jis dar sako: Tu sudaužei!
Neliko pasaulio, neliko žmogaus,
Gyvenom po saule, sulaukėm lietaus.
Miela gyventi lyg vaikščiot peiliu,
Gera mylėti lyg pjautis pirštus.
Paliko svajonės gražiausius namus,
Užmušė rytą, prarijo sapnus.
Sulaukiau minutės, kai pražuvau,
Atėjo laikas, ko labiausiai bijau.
Sugedo viltis, supuvo visa
Ir vasarai atėjus, paliko paslapčia.
Vidus ištuštėti galėtų, bet ne,
Užpildė jį praraja ir kančia.
Norisi tik lyti baisia audra,
Norisi, kad neliktų nieko joje.
Pasaulis sugriuvo, į dulkes pavirto,
O vėjas nepusto, viskas išliko.
Jausmai, kančia ir širdgėla,
Kuri amžinai alkana.
Manęs nebeliko tik iškamša maža,
Kuri net negali gyventi viena.
Sudaužė, susmaigstė šukes į mane,
Paliko kraujuoti, o jo nebėra.
Papildyta:
QUOTE(dangausvaivorykste @ 2008 06 19, 14:32)
Tą naktį krito žvaigždės,
Tu gaudei jas, o aš verkiau...
Bekvapės juodos gėlės skleidės,
Kas čia pasėjo jas - aš nežinau.
Tą naktį griuvo aukštas bokštas,
Kuriam lig tolei gyvenai.
Tik vieno tąkart aš tetroškau -
kad juoda liktų amžinai...
Tą naktį upė nevilties tekėjo,
O tu šypsojais, ją išdžiovinai.
Tąnakt, atpūstas rytų vėjo,
Man saulę atnešei čionai.
Kodėl išplovei tamsą?
Kodėl manęs tau reik?
Kodėl užlūžta balsas,
Kai noriu tart "išeik"?
Tu gaudei jas, o aš verkiau...
Bekvapės juodos gėlės skleidės,
Kas čia pasėjo jas - aš nežinau.
Tą naktį griuvo aukštas bokštas,
Kuriam lig tolei gyvenai.
Tik vieno tąkart aš tetroškau -
kad juoda liktų amžinai...
Tą naktį upė nevilties tekėjo,
O tu šypsojais, ją išdžiovinai.
Tąnakt, atpūstas rytų vėjo,
Man saulę atnešei čionai.
Kodėl išplovei tamsą?
Kodėl manęs tau reik?
Kodėl užlūžta balsas,
Kai noriu tart "išeik"?
labai grazus eilerastis,
jei cia tavo kuryba, tai pavydziu tau baltu pavydu. QUOTE(Joana1 @ 2008 07 18, 16:23)
Papildyta:
labai grazus eilerastis, jei cia tavo kuryba, tai pavydziu tau baltu pavydu.
labai grazus eilerastis,
jei cia tavo kuryba, tai pavydziu tau baltu pavydu. Oi tikrai ne mano kuryba
Rudens dienos
Nuobodžios, pilkos slenka dienos
Be atmainos ir be vilties;
Aplinkui neprieteliai-sienos
Lyg kad sargyba ant nakties.
O darbas, draugas kitada,
Dabar tik slegianti našta.
Širdy nei sopulio, nei noro!
Nurimus glūdi tuštuma.
Ne tai lyg trošku gryno oro,
Ne tai pastogė svetima;
O nuo svajonių, nuo sapnų
Beliko pasakų senų.
Šalin, šalin!.. Ištiesęs ranką,
Tuščia, kas bėga, grąžini!..
Rečiau vis spinduliai aplanką
Tolyn beskrieja tekini!
O šaltas, purvinas vanduo
Už lango teška. Tai ruduo!
Maironis
