***
tylos žvėris, apuostantis tave
laukinis ir nepažinus
neprijaukinamas
tvirtas, bet ne uola
mauroja, bet ne bulius
geras, bet ne tėvas
tavo širdies ruduo
2001.XI.25
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. Vilnius: Vaga, 2002;
mergaitės mielos, raikia gražių žodžių tevo dienos proga. gali but poezija, gali but proza, tik ne vaikiškų, o rimtų - kad ašarą išspaustų.
pasidalinkite. ačiū, skolingas neliksiu
pasidalinkite. ačiū, skolingas neliksiu
QUOTE(Rokiškio_Monstras @ 2008 05 30, 13:47)
mergaitės mielos, raikia gražių žodžių tevo dienos proga. gali but poezija, gali but proza, tik ne vaikiškų, o rimtų - kad ašarą išspaustų.
pasidalinkite. ačiū, skolingas neliksiu
pasidalinkite. ačiū, skolingas neliksiu
TĖČIUI
Žvaigždė nukris tau į plaukus,
Papuošusi juos sidabru,
Paklaus, ko dar nieko neklausus,
Ir tyliai užmigs ant akių.
Taip tyliai suprasi, kad laikas,
Neša tave tolumon,
Kur vienišas uostas miega,
O laivas sugrįžta namo.
Išbučiuos mintis tavo vėjai,
Nupraus baltą vaidą lietus,
Pavėluosi ten, kur skubėjai,
Bet širdį ramybė užgims.
Pavargęs žvilgsnis teirausis,
Kur dingo tavoji jaunystė?
Po balta galva erškėtis,
O virš minčių liepos supsis.
Taip juodame dangaus skliaute,
Žvaigždės krinta ir tyliai užgęsta,
Bet iš likusių ten viršuje,
Laikas piešia man tavo paveikslą.
* * *
TĖČIUI
QUOTE(Pingvinukas @ 2008 05 30, 18:20)
TĖČIUI
Ačiū, Pingvinuke, Tu esi tobulas gėris
Sveikinimas Teciui
Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra - tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai - ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Už tavo meilę ir rūpestį ačiū,
Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes.
Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų,
Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra - tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai - ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Už tavo meilę ir rūpestį ačiū,
Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes.
Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų,
Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 05 14, 14:35)
iliuzijų teatro artistai
tuomet Dievas tarė: Tebūnie Šviesa!
ir šviesa pasirodė.
Dievas matė, kad šviesa buvo gera
ir atskyrė žiūrovus nuo scenos.
Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 2004.
tuomet Dievas tarė: Tebūnie Šviesa!
ir šviesa pasirodė.
Dievas matė, kad šviesa buvo gera
ir atskyrė žiūrovus nuo scenos.
Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 2004.
puikus
Papildyta:
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 01 14, 17:25)
Nuobodžiai
idealaus simetriško veido
nuobodžiai garbinamo aukšto ūgio
nuobodžiai klasikinio juodo kostiumo
vaikinas
neša nuobodžiai raudonas
nuobodžiai išgirtų ilgų kotų
rožes,
simbolizuojančias nuobodžią amžinąją meilę,
tą nuvalkiotą, sunaikintos prasmės žodį.
idealaus simetriško veido
nuobodžiai garbinamo aukšto ūgio
nuobodžiai klasikinio juodo kostiumo
vaikinas
neša nuobodžiai raudonas
nuobodžiai išgirtų ilgų kotų
rožes,
simbolizuojančias nuobodžią amžinąją meilę,
tą nuvalkiotą, sunaikintos prasmės žodį.
Coochie Coo, noriu percituoti, patikslink autorystę
QUOTE(upsikaz @ 2008 05 31, 11:50)
Coochie Coo, noriu percituoti, patikslink autorystę
Iš tiesų nežinau, jį parašė moteris, kurios internetinis puslapis: http://www.spalva.tk/ ir ten neradau jos nei vardo nei pavardės
įvertinkit 
Akimirksniu užplūdus aistrai
Ramybė pažabota po ledu...
Visai taip pat kaip mažas vaikas
Iliuzijų purslais tikiu...
Savotiški peizažai plaikstos -
Kaskart vėl pagirios naktų...
O pasirodo viskas baigta:
Giliam dugne jau pėdsakai dviejų..
Arimų toliuos bėga
Lig pat pasaulio pabaigų
Ištrūkę svajos mano
Makabriško likimo sprendimu.
Apžaist kėsinčiaus
Nepralaimintįjį geismą,
Orakulą visų mūs patirčių ...
Ryžtingai pažabojus alkį
Eiliuotais posmais jam išrėkti -
Tavim
Ištikimai tyliu.
?
Akimirksniu užplūdus aistrai
Ramybė pažabota po ledu...
Visai taip pat kaip mažas vaikas
Iliuzijų purslais tikiu...
Savotiški peizažai plaikstos -
Kaskart vėl pagirios naktų...
O pasirodo viskas baigta:
Giliam dugne jau pėdsakai dviejų..
Arimų toliuos bėga
Lig pat pasaulio pabaigų
Ištrūkę svajos mano
Makabriško likimo sprendimu.
Apžaist kėsinčiaus
Nepralaimintįjį geismą,
Orakulą visų mūs patirčių ...
Ryžtingai pažabojus alkį
Eiliuotais posmais jam išrėkti -
Tavim
Ištikimai tyliu.
?
QUOTE(sultru beauty @ 2008 06 04, 03:11)
įvertinkit
Labai labai
Kažkas artimo ir mano kūrybai
