Poezija

#217
QUOTE(davusi viltį @ 2008 04 23, 21:39)
http://ualgiman.dtiltas.lt > rašytojų balsai > Paulius Širvys  4u.gif

Na tu tikras stebuklas!!! clap.gif Aš antra diena po internetą duoduos ieškodama už ko užsikabinti, kur rasti išlikusių fonotekų, jau buvau viltį beprarandanti...
Mėgaujuosi A. Pakėno "Atsiminimais apie Paulių Širvį" ir tiesiog iki skausmo norėjau paklausyt jo paties balso, jo paties skaitymo.
Be proto tau dėkinga 4u.gif Ir dar kaip tik vienas iš nuostabiausių jo eilėraščių "Iš versmės man atnešk man mėnulį'... Užkaifavau... Palengvėjo smile.gif
Atsakyti
#218
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę...
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią...
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.


Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga.
Aš dabar esu labai protingas.
Šalto liūdesio erdvėje sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštijau save.


Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.
Netikėkite mano skausmu,
Aš laimingas esu
Tarp nakties valandų
Svaigulingos kančios ugnyje...
Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.


V.Mačernis
Atsakyti
#219
Dar jei grįžt prie P.Širvio, gal kas turite kitas atsiminimų api jį knygas: 'Kol Nemunas bus...', R.Šavelio 'Geriu žalią tylą'?
Būčiau dėkinga, jei galėčiau pasiskolint paskaityt...
Atsakyti
#220
Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,
ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,
jos visos kertės skaudžiai atsiliepia
debesimis ir vakaru... Iš naujo
bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį...
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos, jau ne mano veidą...
Ir tik aušra užtikusi prie stalo
užmigusį ir apibertą lapais
mane paglosto švelniai tavo,
brangioji, skruostu ir už durų slepias...

Tragiško likimo Rimas Burokas
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vija: 24 balandžio 2008 - 09:43
#221
QUOTE(vija @ 2008 04 23, 22:05)
Na tu tikras stebuklas!!! clap.gif Aš antra diena po internetą duoduos ieškodama už ko užsikabinti, kur rasti išlikusių fonotekų, jau buvau viltį beprarandanti...

Na ne stebuklas aš, tik žmogus blush2.gif Ir vardas mano toks - davusi viltį. Džiaugiuosi, kad galiu kuo nors pagelbėti mirksiukas.gif
Atsakyti
#222
Meilė, sako, panaši į vasarą,
Raibstanti žydėjimu laukų.
Prasidėjo mums jinai su ašarom,
Džiaugsmo ašarom tavų akių.

Žodžiai meilei nebereikalingi,
Kiekviena kalba jai - per sunki.
Iš akių žinojau - tu laiminga,
Tu ilgiesi, lauki ir tiki.

Tegu sako mums - praeina vasaros,
Meilė ši praeiti negalės.
Niekad tau už tavo džiaugsmo ašaras
Skausmas skruostu ašarom nelies.
(Bronius Macevičius)
wub.gif
Atsakyti
#223
O čia mano paauglystes kūryba blush2.gif

Brendu per ašaras...Per skausmą...
Brendu per lietų...Ir nesuvokiu ką palieku po savęs.
Kažkam laimę,kažkam juoką...
O Kažkam beribį,juodą liūdesį...
Jis lyg naktis aptemdo gyvenimo džizugsmą.Bet
aš taip to nenoriu!Noriu visuomet matyti žmones besijuokiančius ir laimingus...

Aš-keistas paukštis.Spalvotas.
Toks,kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Su savo spalvom.Su savo juoku.
Su savo liūdesiu.
Tokiu,kaip aš.Sunkiu.Spalvotu.


Ir dar ax.gif

Aš noriu visą likusį laiką būti tavo...Noriu lyg gėlė žydeti tau...Žydeėti tavo akims...Tik ar jos mato?Ar pastebi,kad viską,ką galiu,atiduodu tau...Mano žvilgsnis skirtas tau.Mano akys taip pat,kaip ir širdis priklauso tau.Aš tavo visada ir amžinai.Ir nesvarbu,kad tas pavasario vėjas išdraske tavo jausmus.Svarbu,kad tu jį jaustum manuosius..Jei tik gali...Jausk...
Atsakyti
#224
Gaubė tylą sidabro drobulė
Uodas baidė palėpėj kregždes
Kibiruose nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.


Pirkioj tyliai skambėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodos, ims ir visa prasiskleis


Sujudėti, ir sapno netekti
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti ir kartu taip toli.


O po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna,
Man visur, visada tu kartojais
Tos nakties mėnuliu nešina.


Bals, išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes...

(P. Širvys)

Atsakyti
#225
QUOTE(dangausvaivorykste @ 2008 04 28, 08:15)
Gaubė tylą sidabro drobulė
Uodas baidė palėpėj kregždes
Kibiruose nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Pirkioj tyliai skambėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodos, ims ir visa prasiskleis
Sujudėti, ir sapno netekti
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti ir kartu taip toli.
O po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna,
Man visur, visada tu kartojais
Tos nakties mėnuliu nešina.
Bals, išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes...

(P. Širvys)


Ir ypač kai jis pats jį skaito wub.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vija: 28 balandžio 2008 - 08:32
#226
Žiedais praregėsiu gėlių
Kai sukasi visos planetos
Dėsningu Visatos keliu,
Siauručiuos rėmeliuos poeto
Ramiai nusėdėt negaliu.

Vilioja veržimasis greitas,
Sidabro naktų giluma,
Dienovidžio saulė įkaitus
Ir jai panaši mylima.

Gyvenimas mano – degimas,
Troškimas – toliau ir daugiau.
Bet laukia vienodas likimas –
Kažkur pasakysiu: „Baigiau…“

Kas dega, tasai ir užgęsta.
Palieka tiktai pelenai.
Bet nieks ir po to nuo šio krašto
Manęs neatskirs amžinai.

Aš būsiu smiltelė, azotas…
Ir tas, ko gyvenimui reiks.
Nei žemėj, nei eterio plotuos
Gyvybė, žinau, nesibaigs.

Kiekvieną pavasarį žalią
Žiedais praregėsiu gėlių
Ir būsiu čia oro dalelė,
Kažkam atsidūstant „myliu“.

Eis tūkstančiai tūkstančiai metų,
Ieškosiu, brangioji, tavęs,
Gyvenimo amžinas ratas
Gal mus vėl iš naujo suves.

O gal tu pralėksi pavėjui
Mažyte laukų dulkele,
Nes mums nežinot, kad mylėjom
Ir buvom jau kartą šalia.

Paulius Širvys
Atsakyti
#227
KAM?

Kam atėjai šiandien į pilką žemę, kūdiki?
Kam nešviesa žiauri turės paliesti mėlynas akis?
Juk visos tavo kūdikiškos mintys ir svajonės
pirmų žaislų sudužime numirs:

kažin kur didelėj kovoj sukris švininiai kareivėliai,
kažko į prarają kaladžių miestai grius;
į karstą virs lopšys... Kai atsigrįši vėlei –
baisi kančia uždengs žydriąsias kūdikio akis.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.
Atsakyti
#228
IŠEISIU
Išeisiu aš,palikus kūną akmeninį
Į ateities versmes
iš dabarties kančių išeisiu,
kurios gelmėj manojoj tūno.
Pavirsiu aš dvasia.
Virš ežero ,miškų pakilsiu.
Sklandysiu pievoje,rūke...
Regėsiu neviltį
ir netektį matysiu tavo klaikią.
Tik negalėsiu pasiimti skausmo tavojo,
pasidalinti jo perpus.
Tarp mūs riba -
aiški ir begalinė,
nežinanti nei nuotolio,
nei laiko.
Ašai - dvasia.
Tu - žemės grumstas,
bet jungia mus abu
dangaus žydrynė.

Danutė Šimanauskaitė
Atsakyti