Poezija

PABUČIAVIMAS

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis –
O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa..
Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.

Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų –
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –
Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.

Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –
Negaliu aš pamiršti... Ne žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!

Salomėja Nėris

KOVA

Aš miegu prie skruzdėlyno,
knygą šalia pasidėjęs.

Vyksta atkaklios kautynės
tarp demonų ir angelų.

Ir žiūri Dievo giliom akim
į mano sapną skruzdė.

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Nieks negers čia garuojančio vyno
Ir nevaišins kvapniu cigaru
Šaltą vandenį, lyg palikimą,
Lyg dangaus mėlynumą geriu

Nežinau - ar tave ar šaltinį
Pabučiuoju - o gal tai tas pats?
Tik šiandien tavo lūpos ledinės,
Lyg bučiuočiau vasario žvaigždes.

Ar išdrįsi manim patikėti?
Ar tik man tu šypsais ir verki?
Negaliu meilės vardo atspėti -
Ir arti ji ir baisiai toli...


Algirdas Kontrimas

Henrikas Radauskas

MUGĖ

Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia,
Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.
Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,
Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.

Galingos rankos suka planetų karuselę,
Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai.
Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę,
Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.

Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį,
Spindėt varinei vielai prekymety smagu.
Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį,
Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.

Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.

KELETAS ŽODŽIŲ

Tavo akyse siūbuoja juodos pušys,
ir lūpos dvelkia raudonom serbentom.
Kartu mes lėksime, kartu nuūšime,
kaip mašina granitinėm paplentėm.

Arba

užeikime ant kraigo – aukštai ten,
kur žemėn svyra eglių šakos smailios.
Te vėjas neša – neša debesų pašlaitėm
keletą žodžių, žodžių apie meilę.



Bronys Raila

Eilėraščių rinkinys „Barbaras rėkia“, Kaunas 1930 m.

Rašyba autentiška

Viltis

Vėl ryt išauš pilka diena,
O šiandienos atgal nebsugražins jau niekas
Kuom bus kitokia ji už tas,
Kurias beribis laikas čiumpa,griebia...


Žvakutė gęsta,ją keičiu nauja
Naktužę poilsiui išleis dienelė...
Kiek skausmo ji rytoj man beatneš,
Ar mano širdyje bėra laisva kertelė...


Negydo laikas,gal reikia jo daugiau?
Tas skausmas tik didėja ir gilėja...
Dievuli Šventas- ką tokio padariau
Kad taip siaubingai ,Tu, mane įsimylėjai?

Žvakutė baigia dėgt...
Aš vėl ir vėl ją pakeičiu nauja...
Viltis...neturi teisės ji užgesti,
Gal jau rytoj,rytoj,o gal tik kitą met...
Tačiau VILTIS privalo degti.

Papildyta:

Viturys

Žiūriu į kylančią saulę ir man vaidenas,
Kad ji tokia pati su šypsena,kaip ir tą ryt...
Žiūriu į vyturį padangėje plazdenantį,
Širdim suvokiu-giesmė kita,tik šitą ryt...

Ir ko norėt...juk 20 pavasarių jau praplasnojo,
Ir viturys ir saulė nebeta...
Ir tą dukrytę,kur po širdim nešiojau,
Išplėšė juodo sukurio banga...

Žiūriu į saulę ir bandau aš jai šypsotis,
Bandau suprasti,ką man dainuoja viturys,
Bet juodas debesis užklojo saulę
Jame paklydo mano viturys...

Kai suduzta svajones kaip kristolo taure,
Kai sirdi tyliai atslenka tamsa,
Pajunti kaip neviltis persmelkia kuna,
Ir vietoj svajoniu lieka tustuma.
Pamatai,kad pasaulis nera jau toks mielas,
Kad supa tave ne tik siluma
Ir angelas juodas parodo tau tiesa,
Jog aplink ne vien tik aura gera.
Parodo realybe,nors ji ir skaudi,
Kad aplink ne tokie jau visi ir geri
Kad yra daug melo,pykcio ir skriaudos,
Kad prabegusio laiko nepasukt atgalios...
Bet staiga sirdi,nors ji suzeista,
Apgaubia tyros meiles sviesa.
Pajunti,kad angelas sargas stovi salia
Ir budria akimi jis stebi tave,
Prasideda gerio ir blogio kova...
Nors angelas tamsos gudrus ir nuozmus,
Angelas baltas i pinkles neiklius.
Jis kovos iki galo,kovos del taves,
Kad issaugotu tavo vilti,meile,svajones.
Ir stai nors tamsos nesejas stiprus ir vikrus,
Krenta ant zemes kaip paukstis dangaus.
Guli ant zemes su pakirstais sparnais
Ir negali patiketi,jog kova jau baigta,
Kad triumfuoja tiesa,
Galbut taip,kaip triumfuoja dienos sviesa austant...

Moterys prieš nusikaltusius vyrus

Kai moterys išeina į karą,
vaikai namie, joms peilius galanda.
Kūdikiai užmigdyti tyloj snaudžia,
pusryčiai pagaminti nykiai garuoja,
o už prijuosčių vyrai slapstosi...

Nusikaltusiųjų nuogus kūnus,
bendrininkė jūra krantan išmeta.
Grįžta moterys baltais sijonais,
pergale plevėsuojančiais,
renka pakrantėse savo grobį,
puošiasi gintariniais karoliais.

Lina Sabaitytė

Laukimo tiesė (D. Čepauskaitė)


Sutemau su laukais ir su paukščiais,
Su vakare žara sutemau
Ir, rūku nusileidusi baukščiai,
Begalybe rasoti ėmiau.

Drėgnos akys gilėdamos vėso
Išdalintos žaliais ežerais.
Krantuose rudo mauro puvėsį
Rijo mėnuo kauliniais nasrais.

Ir nebuvo kuo tylą nulyti,
Kuo paguosti skystumą spalvų.
Tik neūžauga meldų varlytė
Šildė vandenį baltu pilvu.

Imsiu šaukti į tolimą tolį,
Gal kas šviesą akims dar pratęs,
Gal, apsiuvusi dvyliktą brolį
Užbadysiu ir savo kaltes?

Lauko paukščiai už mylių nuaidi,
Taip toli nuo manų ežerų.
Aš tamsioj samanotoj giraitėj
Begalybę lyg rasą geriu.

kapt kapt maži lašeliai
į mano širdį per vaiko sielą
kapt kapt raudonas kraujas
sustingęs smėlį benamio kieme

man skauda širdį bet nieks negirdi
mano rėkimo į tuščią viltį
aš jos taip laukiu greičiau sugrįžtant
padėk man Dieve palikti mirtį

aš noriu rėkti,aš noriu verkti
tikėt pasaulio gerąja siela
aš noriu tirpti ,aš noriu bristi
padėk gyvenime man nesuklysti

Gal kas žinote, kur galima rasti paklausyti pačio Pauliaus Širvio skaitomos savos poezijos? Kažkur, manyčiau, turėtų būti išlikę archyvai, fonoteka... Net neįsivaizduoju, kur tokių dalykų ieškot., bet tai turėtų būti prieinama masėms...

http://ualgiman.dtiltas.lt > rašytojų balsai > Paulius Širvys