Kotryna Brazaitytė (12 m.)
Ant pilnaties krašto
Prašau, nebedusink manos širdies
Tą savo žvilgsnį pataupyk kitai
Kai mes sėdėjom dviese ant krašto pilnaties
Tu pažvelgiai ir išnykai
Aš dar lig šiol nesuprantu
Kodėl įstrigo mintyse minutė
Kai juoką pavertei verksmu
Ir palikai mane vienutėj
Kalėjimas meilėje ant krašto pilnaties
Gyvenimas dabar beprasmis pasidarė
Kai tik stebi visus iš praeities
Ir vis galiesi per vėlai suprątes
***
kambaryje daug rudens
mums būtinai reikia būti dviese
aš pirmąkart tokia išblyškus
nuo astrų kurios auga iš mano akių
prašau tavęs kad kalbėtum
nes žodžiai yra baltos mylinčios upės
ir tu taip arti nors žinai
kad aš mirsiu jei prisiliesi
Misevičiūtė, Edita. Tylos vertikalės: Eilėraščiai. Klaipėda: S. Jokužio leidykla, 1999.
kambaryje daug rudens
mums būtinai reikia būti dviese
aš pirmąkart tokia išblyškus
nuo astrų kurios auga iš mano akių
prašau tavęs kad kalbėtum
nes žodžiai yra baltos mylinčios upės
ir tu taip arti nors žinai
kad aš mirsiu jei prisiliesi
Misevičiūtė, Edita. Tylos vertikalės: Eilėraščiai. Klaipėda: S. Jokužio leidykla, 1999.
Kai kitą kart mylėsi
mylėki vien tik ją
ir neieškok pavėsio
jei saulė bus karšta
Kam ieškai įkvėpimo
po svetimais langais
kam tie kvaili žaidimai
manai ji tau atleis?
Ją vieną teturėjai
tą pačią praradai
kodėl iš tavo lūpų
girdėti prakeiksmai?
Ko ašaros nesrūva
per baltus tavo skruostus
jūs esat du laivai
išplaukiantys iš uosto
į skirtingas puses -
ir nieko nepakeisi
be nuodėmės esi
nors nėr tau ko atleisti -
Gegužio šviesią naktį
prašyki atleidimo
ir neišduok jai nieko
ko ji pati nežino
Esi gi vis tik kaltas
šįkart ne prieš tėvynę
sudaužęs pirmą meilę
ir dar ne paskutinę...
Paulius Vaitkevičius
mylėki vien tik ją
ir neieškok pavėsio
jei saulė bus karšta
Kam ieškai įkvėpimo
po svetimais langais
kam tie kvaili žaidimai
manai ji tau atleis?
Ją vieną teturėjai
tą pačią praradai
kodėl iš tavo lūpų
girdėti prakeiksmai?
Ko ašaros nesrūva
per baltus tavo skruostus
jūs esat du laivai
išplaukiantys iš uosto
į skirtingas puses -
ir nieko nepakeisi
be nuodėmės esi
nors nėr tau ko atleisti -
Gegužio šviesią naktį
prašyki atleidimo
ir neišduok jai nieko
ko ji pati nežino
Esi gi vis tik kaltas
šįkart ne prieš tėvynę
sudaužęs pirmą meilę
ir dar ne paskutinę...
Paulius Vaitkevičius
TIK NEPALIKIT
Nedrįskite manęs palikti, tik neišeikit,
Už jus visus geriau išeisiu aš,
Aš nebijau palikti savo laiko,
Jei tik šešėlis saulę ras.
Gal niekas nieko nė nepastebės?
Gal pastebės, bet nenorės suprasti?
Na ir tegul. Mums jau vis vien.
Juodais sparnais mes būsim kirtę naktį.
Ir nusileisime rasotoje žolėj,
Kuri nuo šiol namais vadinsis,
Drėkinsim ašarom, o mėnuo švies -
Ir sidabru pilki laukai dabinsis.
Nesigailėsiu aš šitos kelionės,
Nes nelikau viena tenai,
Kur kažkada gyveno žmonės -
Ir aš, ir tu kadaise gyvenai.
Dabar, kai naktį keis naktis,
Aš vis dar verksiu giedro ryto,
Bet laikas bėgs ir atmintis,
Išnyks, kaip dūmai vėjy nyko.
Ir liksime vieni, bet mūsų daug,
Tad nėr dėl ko širdies marinti,
Kai mes išeisim - mūsų lauks,
Nes lemta vėl iš naujo gimti.
Milda Matiukaitė
Nedrįskite manęs palikti, tik neišeikit,
Už jus visus geriau išeisiu aš,
Aš nebijau palikti savo laiko,
Jei tik šešėlis saulę ras.
Gal niekas nieko nė nepastebės?
Gal pastebės, bet nenorės suprasti?
Na ir tegul. Mums jau vis vien.
Juodais sparnais mes būsim kirtę naktį.
Ir nusileisime rasotoje žolėj,
Kuri nuo šiol namais vadinsis,
Drėkinsim ašarom, o mėnuo švies -
Ir sidabru pilki laukai dabinsis.
Nesigailėsiu aš šitos kelionės,
Nes nelikau viena tenai,
Kur kažkada gyveno žmonės -
Ir aš, ir tu kadaise gyvenai.
Dabar, kai naktį keis naktis,
Aš vis dar verksiu giedro ryto,
Bet laikas bėgs ir atmintis,
Išnyks, kaip dūmai vėjy nyko.
Ir liksime vieni, bet mūsų daug,
Tad nėr dėl ko širdies marinti,
Kai mes išeisim - mūsų lauks,
Nes lemta vėl iš naujo gimti.
Milda Matiukaitė
...Sąmyšis aistroje...
*
Kvailus žodžius lape pradedu rašyti
O ką, ką noriu jais tau pasakyti?..
Tavo žodžiai privertė susimąstyti...
Mintys link tavęs taką ima skinti...
Seno laikrodžio rodyklė tyliai tiksi.
Nuslopinta aistra mano akyse žybsi.
O tik neseniai degė noru širdis,
Bet ką man sąžinė į tai atsakys?..
Žinau, jaučiu, tikiu, kad tiesą man sakei -
Su manimi trokšti pasiduoti aistrai...
Nesulaukęs mano atsakymo, vienas likai,
Savo mintis link manęs vėjo gūsiu nešei...
O aš nežinau, nežinau, ką galvoti.
Jaučiu norą tam troškimui pasiduoti...
Atėjus vėsiam vakarui, veidą bučiuoti.
Pirmajai žvaigždei nušvitus, save atiduoti -
Švelniai muzikai skambant, tyliai prieiti,
Savo rankų pirštais tavo veidą paliesti.
Susijaudinusią nosytę link tavosios lėtai tiesti.
Sudrėkusių lupų saldžiais skoniais apsikeisti.
Degu noru tavo įsitempusį kaklą kutenti,
Troškimų pilnos širdies kampelius savosios link lenkti.
Mažais bučinukais visą tave pažinti.
Viską, ką duodi man siąnakt, su kaupu paimti.
Vėl ir vėl į tavąsias lūpas įsiskverbti,
Jų likimą šios audros metu nulemti...
Noriu savo degančiu kūnų tave apdengti
Ir į nepažįstamą pasaulį drauge žengti...
Nejaugi nori šio krašto gidu man tapti?
Leisti viską pažinti ir tave sekti?
Tavo akių žvilgsnį pagauti ir tyliai ''myliu'' ištarti?
Visur aistringai išdykauti ir įstatymu ribas aplenkti?
Galėsiu tavo vyriškam gleby skęsti,
Tik trumpam raudonas lūpas pamesti.
Mintimis tą meilės akimirką norėsiu sustabdyti.
Visa aplinkui privalo žaibiškai apmirti...
Koks jausmas - rojaus sodų taku einu.
Šią vietą palikti man baugu...
O tu...kuo tapsi po šių aistrų?
Po šių mūsų aplankytų meilės kraštų?
Ir kodėlgi man šią kelionę pradėti baugu?
Bet žinai...gal norėčiau...
kad taptum gidu...
...nežinau...
...baugu...
____________________________________
*
Kvailus žodžius lape pradedu rašyti
O ką, ką noriu jais tau pasakyti?..
Tavo žodžiai privertė susimąstyti...
Mintys link tavęs taką ima skinti...
Seno laikrodžio rodyklė tyliai tiksi.
Nuslopinta aistra mano akyse žybsi.
O tik neseniai degė noru širdis,
Bet ką man sąžinė į tai atsakys?..
Žinau, jaučiu, tikiu, kad tiesą man sakei -
Su manimi trokšti pasiduoti aistrai...
Nesulaukęs mano atsakymo, vienas likai,
Savo mintis link manęs vėjo gūsiu nešei...
O aš nežinau, nežinau, ką galvoti.
Jaučiu norą tam troškimui pasiduoti...
Atėjus vėsiam vakarui, veidą bučiuoti.
Pirmajai žvaigždei nušvitus, save atiduoti -
Švelniai muzikai skambant, tyliai prieiti,
Savo rankų pirštais tavo veidą paliesti.
Susijaudinusią nosytę link tavosios lėtai tiesti.
Sudrėkusių lupų saldžiais skoniais apsikeisti.
Degu noru tavo įsitempusį kaklą kutenti,
Troškimų pilnos širdies kampelius savosios link lenkti.
Mažais bučinukais visą tave pažinti.
Viską, ką duodi man siąnakt, su kaupu paimti.
Vėl ir vėl į tavąsias lūpas įsiskverbti,
Jų likimą šios audros metu nulemti...
Noriu savo degančiu kūnų tave apdengti
Ir į nepažįstamą pasaulį drauge žengti...
Nejaugi nori šio krašto gidu man tapti?
Leisti viską pažinti ir tave sekti?
Tavo akių žvilgsnį pagauti ir tyliai ''myliu'' ištarti?
Visur aistringai išdykauti ir įstatymu ribas aplenkti?
Galėsiu tavo vyriškam gleby skęsti,
Tik trumpam raudonas lūpas pamesti.
Mintimis tą meilės akimirką norėsiu sustabdyti.
Visa aplinkui privalo žaibiškai apmirti...
Koks jausmas - rojaus sodų taku einu.
Šią vietą palikti man baugu...
O tu...kuo tapsi po šių aistrų?
Po šių mūsų aplankytų meilės kraštų?
Ir kodėlgi man šią kelionę pradėti baugu?
Bet žinai...gal norėčiau...
kad taptum gidu...
...nežinau...
...baugu...
____________________________________
saules dukra (18 m.)
Tūkstančiai žodžių į tylą*
(improvizacinis)
nekenčiu Tavęs! nekenčiu! -
išbalusi moteris šaukia.
moters gebėjimas niekint beribis.
Jos šauksmas nutyla... nutyla...
vyras Ją už riešų sugriebia.
žemė sunki. Ji suklumpa.
apimta tarytum agonijos,
Ji nebegali valdytis nei klykti.
paklydęs aksominių akių žvilgsnis.
Jis drebančiom rankom Ją apkabina:
spaudžia prie savo krūtinės.
moters ašaros bėga Jo skruostais.
-------------------------
tai tik tūkstančiai žodžių į tylą,
taip nebuvo ištarti tąkart.
Tūkstančiai žodžių į tylą*
(improvizacinis)
nekenčiu Tavęs! nekenčiu! -
išbalusi moteris šaukia.
moters gebėjimas niekint beribis.
Jos šauksmas nutyla... nutyla...
vyras Ją už riešų sugriebia.
žemė sunki. Ji suklumpa.
apimta tarytum agonijos,
Ji nebegali valdytis nei klykti.
paklydęs aksominių akių žvilgsnis.
Jis drebančiom rankom Ją apkabina:
spaudžia prie savo krūtinės.
moters ašaros bėga Jo skruostais.
-------------------------
tai tik tūkstančiai žodžių į tylą,
taip nebuvo ištarti tąkart.
Tau pasėjau aguoną-
Tu paversk ją nuodais.
Sudraskyk mano širdį
Apsvaigintais nagais,
O aš meilę kalbėsiu
Tavo kapo pavėsy
Ir paverksiu prie kojų
Savo meilės altoriaus.
Tu-skaistus, bet nemielas
Vaikštai meilės žeme,
Tu negerk mano sielos,
Nes viltis jos dugne.
Aš miela, gal skaisti,
Aš pati-jau aguona,
Sudrumsta širdimi
Savą meilę išduodu,
Tu ateik, nors žiaurus,
Mes abu atsisėsim,
Kaip nuodai ir midus
Tvo kapo pavėsy.
Tu paversk ją nuodais.
Sudraskyk mano širdį
Apsvaigintais nagais,
O aš meilę kalbėsiu
Tavo kapo pavėsy
Ir paverksiu prie kojų
Savo meilės altoriaus.
Tu-skaistus, bet nemielas
Vaikštai meilės žeme,
Tu negerk mano sielos,
Nes viltis jos dugne.
Aš miela, gal skaisti,
Aš pati-jau aguona,
Sudrumsta širdimi
Savą meilę išduodu,
Tu ateik, nors žiaurus,
Mes abu atsisėsim,
Kaip nuodai ir midus
Tvo kapo pavėsy.
Atsigerk arbatos ir išeik.
Pasiimk su savimi puodelį.
Vėjai tau per plaukus švelniai trauks
Rudenį-kiek tik patraukti gali.
Vėjas liepžiedžius ranka lengvai braukys
Iš plaukų tau, o manysi-pleiskanos.
Lėks su juo į balą ryškūs dvilapiai
Mūsų knygos, o galvosi-draiskanos.
Apsiniauks diena, ir lis, ir lis
Ledinukais, o paskui ir ašarom.
Nusigręžęs delnu užgesink
Dvi akis žvaigždėtos mūsų vasaros...
Pasiimk su savimi puodelį.
Vėjai tau per plaukus švelniai trauks
Rudenį-kiek tik patraukti gali.
Vėjas liepžiedžius ranka lengvai braukys
Iš plaukų tau, o manysi-pleiskanos.
Lėks su juo į balą ryškūs dvilapiai
Mūsų knygos, o galvosi-draiskanos.
Apsiniauks diena, ir lis, ir lis
Ledinukais, o paskui ir ašarom.
Nusigręžęs delnu užgesink
Dvi akis žvaigždėtos mūsų vasaros...
Dvasia
Išgirst mane norėjai tu; meldei,
Kad aš lėkte atlėkčiau iš anapus.
Štai - atskubėjau, kaip geidei...
Tad ko gi virpi tu kaip lapas?
Kur siela tavo išdidi?
Nejaugi tavo polėkiai aukšti
Nuo vieno mano kvapo dingo vėjais?
Ir tu dar Faustu vadinies?
Tik ką nepaprastu galinčium dėjais,
Tavoj krūtinėj buvo tiek ugnies,
Jog po pasaulį mintimi blaškeis tu,
Ir net su dvasiom lygintis drįsai...
Nelaukiau, ne, kad šitaip pasikeistų,
Kad slieku virstų milžinas toksai!
V. Gėtė. Faustas
Išgirst mane norėjai tu; meldei,
Kad aš lėkte atlėkčiau iš anapus.
Štai - atskubėjau, kaip geidei...
Tad ko gi virpi tu kaip lapas?
Kur siela tavo išdidi?
Nejaugi tavo polėkiai aukšti
Nuo vieno mano kvapo dingo vėjais?
Ir tu dar Faustu vadinies?
Tik ką nepaprastu galinčium dėjais,
Tavoj krūtinėj buvo tiek ugnies,
Jog po pasaulį mintimi blaškeis tu,
Ir net su dvasiom lygintis drįsai...
Nelaukiau, ne, kad šitaip pasikeistų,
Kad slieku virstų milžinas toksai!
V. Gėtė. Faustas
Menkutė mintis mano galvoje...
Taip, tiesa. Ta mintis apie tave.
Trumpa prisiminimo akimirka
Ir šypsena visai dienai veide.
Paprastas pokalbis su kažkuo apie tave
Ir mane apglėbia švelni šiluma.
Meilės daina girdima kambaryje,
Ir staigi minčių kaita.
Tai liūdesys apima mane -
Juk neturiu tavęs šalia.
Taip norėčiau, kad būtum čia,
Skęsčiau visą amžinybę tavosiose akyse.
Mano atspindys skilusiam veidrodyje
Sustingdo priešais mano kūną.
Regiu kažką ryškiai nuostabaus žvilgsnyje
Ir toks laukinis šiurpuliukas pralekia nugara.
Saldus juokas nuveja šalin mintį liūdną.
Linksma nuotaika praskaidrina dieną niurią.
Tai juokiuos, tai liūdžiu,
Vis prisimenu juoko priežastį - tai tu.
Ar žinai, ko norėčiau gaut dovanų?
Ne šiaip sau, o proga Kalėdų ar Naujų?
Trokštu nors sapne paliest tave pirštu,
O man vis lieki noru nepasiekiamu.
Ne, nepavadinčiau tavęs savo tikslu.
Negalėčiau nuvertint tavęs iki daiktų.
Tik leisk mane aplankyti fėjai sapnų,
Nors geriau būtų, jeigu ja būtum tu.
Esi pagrindas mano svajų.
Tarsi pamatai aukščiausių pastatų.
Be tavęs net nežinočiau, kas esu.
Tik tavo dėka tikrovę ragauti galiu.
Ei, kas nors, paverskit mane paukščiu!
Nuskrisiu pas valdovą savo minčių.
Jo net vaizduotėje apkabint negaliu,
Kad ir menkutis garselis - ir aš jau virpu.
Gyvenimas - rizika, aš nieko neprarandu.
Galiu rizikuoti, nors, žinoma, baugu.
Akimirkai snaige pavirstu
Ir nukritus, tirpstu ant lūpų tavų.
Lėtai mėgaujuosi saldžiu skoniu...mmm...kaip gardu.
Noriu suvalgyti tave vienu kąsniu.
Ir visą gyvenimą šalia tik tu...tik tu...
Mėgaujuos gyvenimu skaniu...
Taip, tiesa. Ta mintis apie tave.
Trumpa prisiminimo akimirka
Ir šypsena visai dienai veide.
Paprastas pokalbis su kažkuo apie tave
Ir mane apglėbia švelni šiluma.
Meilės daina girdima kambaryje,
Ir staigi minčių kaita.
Tai liūdesys apima mane -
Juk neturiu tavęs šalia.
Taip norėčiau, kad būtum čia,
Skęsčiau visą amžinybę tavosiose akyse.
Mano atspindys skilusiam veidrodyje
Sustingdo priešais mano kūną.
Regiu kažką ryškiai nuostabaus žvilgsnyje
Ir toks laukinis šiurpuliukas pralekia nugara.
Saldus juokas nuveja šalin mintį liūdną.
Linksma nuotaika praskaidrina dieną niurią.
Tai juokiuos, tai liūdžiu,
Vis prisimenu juoko priežastį - tai tu.
Ar žinai, ko norėčiau gaut dovanų?
Ne šiaip sau, o proga Kalėdų ar Naujų?
Trokštu nors sapne paliest tave pirštu,
O man vis lieki noru nepasiekiamu.
Ne, nepavadinčiau tavęs savo tikslu.
Negalėčiau nuvertint tavęs iki daiktų.
Tik leisk mane aplankyti fėjai sapnų,
Nors geriau būtų, jeigu ja būtum tu.
Esi pagrindas mano svajų.
Tarsi pamatai aukščiausių pastatų.
Be tavęs net nežinočiau, kas esu.
Tik tavo dėka tikrovę ragauti galiu.
Ei, kas nors, paverskit mane paukščiu!
Nuskrisiu pas valdovą savo minčių.
Jo net vaizduotėje apkabint negaliu,
Kad ir menkutis garselis - ir aš jau virpu.
Gyvenimas - rizika, aš nieko neprarandu.
Galiu rizikuoti, nors, žinoma, baugu.
Akimirkai snaige pavirstu
Ir nukritus, tirpstu ant lūpų tavų.
Lėtai mėgaujuosi saldžiu skoniu...mmm...kaip gardu.
Noriu suvalgyti tave vienu kąsniu.
Ir visą gyvenimą šalia tik tu...tik tu...
Mėgaujuos gyvenimu skaniu...
