Karjeristė
Ji
Kelyje partrenkusi
Briedį-praeivį,
Pabėgo iš įvykio vietos.
Vyrą išniekino
Vaidindama frigidiškumą.
Meilužį
Nustūmė nuo laiptų
Vaikai, abortai
Trys
Viskas kas trukdys
Daryti karjerą
Reikia uždirbt,
Atiduot paskolą bankui
Ir užmokėt motinai,
Kad pagimdė.
Kai prabudo jausmai
Ji pardavė sielą
E-bay aukcione
Ir nusipirko
TV eterio laiko,
Kad galėtų
Papasakot
Kokia ji laiminga,
Žmona ir banko klientė.
Vilma Pajuodienė Fiokla
ATLEISK
Ak, taip kas vakaras vis saulė leisis
Plonyčiais spinduliais
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Ar šitą mano maldą nešis vėjai,
Ar jie pernakt dejuos? -
O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau,
O Dieve mano, - jos!
Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai -
O kaip, o kaip man čia?
Šį vakarą mano maža infantė miršta
Ir - didelė kančia
Gal tai kaip varpas, mariose paskendęs,
Graudingai sudejuos,
Bet kas iš žodžių, iš gražių legendų,
Be sielvarto, be jos?..
Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis
Plonyčiais spinduliais
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Jonas Aistis
Ak, taip kas vakaras vis saulė leisis
Plonyčiais spinduliais
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Ar šitą mano maldą nešis vėjai,
Ar jie pernakt dejuos? -
O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau,
O Dieve mano, - jos!
Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai -
O kaip, o kaip man čia?
Šį vakarą mano maža infantė miršta
Ir - didelė kančia
Gal tai kaip varpas, mariose paskendęs,
Graudingai sudejuos,
Bet kas iš žodžių, iš gražių legendų,
Be sielvarto, be jos?..
Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis
Plonyčiais spinduliais
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Jonas Aistis
Eilėraštis apie kaimą
Pasodinau rododendrą
Ant arklio kapo,
Kad būtų gražiau.
Sukaliau inkilą kreivą,
Kad paukštis čirkštų smagiau,
Žaliuotų žilvitis žaliau
Nuo girto kaimiečio raudos.
Nupirkau jam alaus su trankviliantais Cr-15,
Kad verktų smarkiau.
Kai žydės rododendras,
Paukštelis čiulbės
Ir kaimo mužikas raudos,
Poetai nukopijuos
Jų džiaugsmą ir kančią.
2006 m.
Vilma Pajuodienė Fiokla
Pasodinau rododendrą
Ant arklio kapo,
Kad būtų gražiau.
Sukaliau inkilą kreivą,
Kad paukštis čirkštų smagiau,
Žaliuotų žilvitis žaliau
Nuo girto kaimiečio raudos.
Nupirkau jam alaus su trankviliantais Cr-15,
Kad verktų smarkiau.
Kai žydės rododendras,
Paukštelis čiulbės
Ir kaimo mužikas raudos,
Poetai nukopijuos
Jų džiaugsmą ir kančią.
2006 m.
Vilma Pajuodienė Fiokla
Yra dar kažkas, kas tavim ir nelaimėj tikėtų,
Kam liūdna tavęs, kad ieškotų giliai- net po žemėm...
Likimas visoks ir gyvenimo patalas kietas,
Bet aukštas dangus, kai jį žvikgsniais giedrais savo remiam.
Dėl šito dangaus, dėl visų, kurie tiki ir laukia
Iš tavo kančios subrendusių vaisių,
Lyg medis per kietą kartėlio asfaltą išaugęs
Lyg paukštis sparnais pašautais iš tolybių pareisi.
Gal nieko iš ten tu parnešt negalėsi-
Tik vėją, tik lūpų kampučiuose kelio dulkių aitrumą...
Ir reikia žmogaus, kad tavim ir nelaimėj tikėtų-
Dulkėtą, sulytą įleistų į pasakų rūmus....
Kam liūdna tavęs, kad ieškotų giliai- net po žemėm...
Likimas visoks ir gyvenimo patalas kietas,
Bet aukštas dangus, kai jį žvikgsniais giedrais savo remiam.
Dėl šito dangaus, dėl visų, kurie tiki ir laukia
Iš tavo kančios subrendusių vaisių,
Lyg medis per kietą kartėlio asfaltą išaugęs
Lyg paukštis sparnais pašautais iš tolybių pareisi.
Gal nieko iš ten tu parnešt negalėsi-
Tik vėją, tik lūpų kampučiuose kelio dulkių aitrumą...
Ir reikia žmogaus, kad tavim ir nelaimėj tikėtų-
Dulkėtą, sulytą įleistų į pasakų rūmus....
atleisk, kad nejauti manes,
nes aš kitom pašvaistėm virpu
šukuodama minčių žoles,
jas švelniai verdama ant smilgų
atleisk, nes rodos išeinu
kažkur į kitą upės krantą
kur vėl viena, ir vėl ramu -
suvertos mintys nesuranda
atsiveriu, ir uždarau
duris į blaškantį pasaulį
kažkur dangui, ar dar aukščiau
dievo karvytes gano saulė,
ir aš slapstausi ant žolės
nuskaidrintais rasos karoliais.
taškydami mane nubėgs
per lanką du laimingi žmonės
lyg būčiau aš viena iš jų
į Dievo pėdas nusiprausiu
ir leisiu jausti, ką jaučiu,
nes niekad nieko neapgausiu
šiek tiek kitaip,
šiek tiek ramiau,
jaučiu savo širdies plakimą
jei nebijai, prieik arčiau -
tiesa, tik kartais nuramina
nes aš kitom pašvaistėm virpu
šukuodama minčių žoles,
jas švelniai verdama ant smilgų
atleisk, nes rodos išeinu
kažkur į kitą upės krantą
kur vėl viena, ir vėl ramu -
suvertos mintys nesuranda
atsiveriu, ir uždarau
duris į blaškantį pasaulį
kažkur dangui, ar dar aukščiau
dievo karvytes gano saulė,
ir aš slapstausi ant žolės
nuskaidrintais rasos karoliais.
taškydami mane nubėgs
per lanką du laimingi žmonės
lyg būčiau aš viena iš jų
į Dievo pėdas nusiprausiu
ir leisiu jausti, ką jaučiu,
nes niekad nieko neapgausiu
šiek tiek kitaip,
šiek tiek ramiau,
jaučiu savo širdies plakimą
jei nebijai, prieik arčiau -
tiesa, tik kartais nuramina
QUOTE(dangausvaivorykste @ 2008 02 21, 17:30)
atleisk, kad nejauti manes,
nes aš kitom pašvaistėm virpu
šukuodama minčių žoles,
jas švelniai verdama ant smilgų
atleisk, nes rodos išeinu
kažkur į kitą upės krantą
kur vėl viena, ir vėl ramu -
suvertos mintys nesuranda
atsiveriu, ir uždarau
duris į blaškantį pasaulį
kažkur dangui, ar dar aukščiau
dievo karvytes gano saulė,
ir aš slapstausi ant žolės
nuskaidrintais rasos karoliais.
taškydami mane nubėgs
per lanką du laimingi žmonės
lyg būčiau aš viena iš jų
į Dievo pėdas nusiprausiu
ir leisiu jausti, ką jaučiu,
nes niekad nieko neapgausiu
šiek tiek kitaip,
šiek tiek ramiau,
jaučiu savo širdies plakimą
jei nebijai, prieik arčiau -
tiesa, tik kartais nuramina
nes aš kitom pašvaistėm virpu
šukuodama minčių žoles,
jas švelniai verdama ant smilgų
atleisk, nes rodos išeinu
kažkur į kitą upės krantą
kur vėl viena, ir vėl ramu -
suvertos mintys nesuranda
atsiveriu, ir uždarau
duris į blaškantį pasaulį
kažkur dangui, ar dar aukščiau
dievo karvytes gano saulė,
ir aš slapstausi ant žolės
nuskaidrintais rasos karoliais.
taškydami mane nubėgs
per lanką du laimingi žmonės
lyg būčiau aš viena iš jų
į Dievo pėdas nusiprausiu
ir leisiu jausti, ką jaučiu,
nes niekad nieko neapgausiu
šiek tiek kitaip,
šiek tiek ramiau,
jaučiu savo širdies plakimą
jei nebijai, prieik arčiau -
tiesa, tik kartais nuramina
Nuostabus!!!! Gal čia Tavo eilės?
Dešimt vakaro įsakymų
IŠSITIESK, atsitiesk, nes diena už tave pasilenkus
prie savojo vakaro graudžiai lyg Pietos Mergelė,
aptirpo jai strėnos, nors šitoj tamsoj tai atrodo lyg melas,
bet tu NESAKYK NETIESOS, nes jinai jau seniai pasakyta,
tad rūkyk ją tylėdamas kaip apie savąją negalią, bet neilgai,
o tada NERŪKYK, nes rūkai suvešėjo, išėjo į viešumą
lygiai kaip slaptosios ligos, papilkėjo balti, prisivogę juodų,
tu NEVOK, nes tamsoj tu be vargo atrodai tai juodas, tai baltas,
tai pilkas, ir niekas, net tas, kam labiausiai rūpėtų, nemato
tikrųjų spalvų, UŽSIMERK, nes nėra jau į ką čia žiūrėti,
pilkos kilpos, lavonai ir vonios, klaviatūros klavišai, pelė,
PAILSĖK, nes tai juk šeštasis įsakymas vakaro, ir šokdina
neprisuktas laikrodis savo elektrą ir tiksi tau valso ritmu,
ir NEGEISK tu nei svetimo turto, nei moters, nei vyro,
nes visi jie šįvakar savi, apmeluoti, rūkų apkrėsti, prisimerkę,
mato tiek, kiek jiems, apsivogus saulėlydžiui, vakaro duota,
kiekvienas saulėlydis graužia tavo emulsiją tam, kad ryškėtum,
NESIPRIEŠINK, jo maistas esi, tas truputis, kur tirpsta,
kaip strėnos pirmajam įsakyme (tai apie saldųjį nuovargį kūno),
NESIBARK, nes pakenktų tai vakaro ryškalui, ir jau yra patirties,
kad nuo barnio supuola sluoksniuotas šviesos ir šešėlių pyragas,
pranyksta pusiaumiegos pustonių pusamžio preskonis,
o svarbiausia, NEKRISK dar, nes tai už tave daro lapkritis.
Sara Poisson
IŠSITIESK, atsitiesk, nes diena už tave pasilenkus
prie savojo vakaro graudžiai lyg Pietos Mergelė,
aptirpo jai strėnos, nors šitoj tamsoj tai atrodo lyg melas,
bet tu NESAKYK NETIESOS, nes jinai jau seniai pasakyta,
tad rūkyk ją tylėdamas kaip apie savąją negalią, bet neilgai,
o tada NERŪKYK, nes rūkai suvešėjo, išėjo į viešumą
lygiai kaip slaptosios ligos, papilkėjo balti, prisivogę juodų,
tu NEVOK, nes tamsoj tu be vargo atrodai tai juodas, tai baltas,
tai pilkas, ir niekas, net tas, kam labiausiai rūpėtų, nemato
tikrųjų spalvų, UŽSIMERK, nes nėra jau į ką čia žiūrėti,
pilkos kilpos, lavonai ir vonios, klaviatūros klavišai, pelė,
PAILSĖK, nes tai juk šeštasis įsakymas vakaro, ir šokdina
neprisuktas laikrodis savo elektrą ir tiksi tau valso ritmu,
ir NEGEISK tu nei svetimo turto, nei moters, nei vyro,
nes visi jie šįvakar savi, apmeluoti, rūkų apkrėsti, prisimerkę,
mato tiek, kiek jiems, apsivogus saulėlydžiui, vakaro duota,
kiekvienas saulėlydis graužia tavo emulsiją tam, kad ryškėtum,
NESIPRIEŠINK, jo maistas esi, tas truputis, kur tirpsta,
kaip strėnos pirmajam įsakyme (tai apie saldųjį nuovargį kūno),
NESIBARK, nes pakenktų tai vakaro ryškalui, ir jau yra patirties,
kad nuo barnio supuola sluoksniuotas šviesos ir šešėlių pyragas,
pranyksta pusiaumiegos pustonių pusamžio preskonis,
o svarbiausia, NEKRISK dar, nes tai už tave daro lapkritis.
Sara Poisson
QUOTE(ziezulablond @ 2008 02 22, 08:22)
Ne nemano
Arnas Ališauskas
Lietaus ruduo
Lietaus ruduo išleidžia žaltį
Ir žvilgsnis atmintį sukausto
Net mirusiems norėtųs keltis
Kai prasilenkia jųjų valtis
Su dievu viešpačiu ant plausto
Ir metų laiką metų erdvę
Pakeičia metų sąvartynas
Lietus žemyną kiaurai merkia
Tylu girdėt kaip vaikas verkia
Kaip dūsta tekstuose raidynas
Naktis ateina ir su ja
Sugrįžta teisė pasiklysti
Žinia pasklinda kad deja
Atsikuria karalija
Bet neatgimsta karalystė
Ir perdega naktinė lempa
Vaidinimui neprasidėjus
Ruduo ir tiek degtukai šlampa
Įvyko tai kas buvo lemta
O priežastis užpustė vėjas
Mirties taip daug o žodžių maža
Išminčiai išmintį pamiršo
Tik saulei sukantis į grąžą
Pasklis žinia negyvus veža
Ir duona kris mirtim į viršų
Ir bus kiek peleno tiek velnio
Kiek žingsnių apie karaliją
Tiek palietimo švelniai švelniai
Kai dievui atsigniaužia delnas
Ir išmeta vandens leliją
SAULĖS LIMONADAS
Kai atsigeri saulės limonado
Gyslose saulės alkoolio garas.
Tuoj prasideda saulės kanonada,
Dega smegenų angarai.
Kūne leukocitai kelia rautus
Ir miršta blusos visom bakterijom.
Jauties 100 arklių jėgų prikrautas,
Žinai, kad nepaims jokia cholėrija.
Maloni širdžiai saulė.
Iš to įvairios saulės glorifikacijos.
Todėl taip nori išvyst pasaulį,
Kur saulė kepina pietų akacijas.
Kai atsigėri saulės limonado
Sieloje saulėtos lankos ir pievos,
Gyslose saulės kanonada,
Lūpose Gloria in exselsis Deo!
Vytautas Sirijos Gira
eilėraščiai iš rinkinio Golas į ateitį
Kai atsigeri saulės limonado
Gyslose saulės alkoolio garas.
Tuoj prasideda saulės kanonada,
Dega smegenų angarai.
Kūne leukocitai kelia rautus
Ir miršta blusos visom bakterijom.
Jauties 100 arklių jėgų prikrautas,
Žinai, kad nepaims jokia cholėrija.
Maloni širdžiai saulė.
Iš to įvairios saulės glorifikacijos.
Todėl taip nori išvyst pasaulį,
Kur saulė kepina pietų akacijas.
Kai atsigėri saulės limonado
Sieloje saulėtos lankos ir pievos,
Gyslose saulės kanonada,
Lūpose Gloria in exselsis Deo!
Vytautas Sirijos Gira
eilėraščiai iš rinkinio Golas į ateitį
Ten toli...
Kaip toli ten aukštai už lengvų debesų,
Ten kur vėjai išblaško maldas,
Aš taip tyliai skrendu ant švininų sparnų,
Ir žvelgiu į ugnines žaras.
Tik akimirka dar ir pasaulis užmigs,
Ir žerės danguje pilnatis,
Ant Saturno žiedų vėl šešėliai pranyks,
Tyliai vėl atplasnoja naktis.
Į liepsnojantį ežerą ašaros kris,
Apsigaubs slėniai, kloniai rūku,
Mano lūpos nebyliai tik tau tesuriks,
-Palieku, aš tave, palieku...
Nors tu nežinojai, kaip skleidžias žiedai,
Kaip verkia naktinis dangus,
Tik pasaką seks pražūties angelai,
Ir vėjas bežadis prabus.
Nuskinsiu aš žiedą balčiausią visų,
Ir nešiu tolyn per naktis,
Nebus man nei liūdna, nebus nei baugu,
Kai ves vėl prie tikslo širdis.
Kaip toli ten aukštai už lengvų debesų,
Ten kur vėjai išblaško maldas,
Aš taip tyliai skrendu ant švininų sparnų,
Ir žvelgiu į ugnines žaras.
Tik akimirka dar ir pasaulis užmigs,
Ir žerės danguje pilnatis,
Ant Saturno žiedų vėl šešėliai pranyks,
Tyliai vėl atplasnoja naktis.
Į liepsnojantį ežerą ašaros kris,
Apsigaubs slėniai, kloniai rūku,
Mano lūpos nebyliai tik tau tesuriks,
-Palieku, aš tave, palieku...
Nors tu nežinojai, kaip skleidžias žiedai,
Kaip verkia naktinis dangus,
Tik pasaką seks pražūties angelai,
Ir vėjas bežadis prabus.
Nuskinsiu aš žiedą balčiausią visų,
Ir nešiu tolyn per naktis,
Nebus man nei liūdna, nebus nei baugu,
Kai ves vėl prie tikslo širdis.
MERGAITĖ
Kas esi, susisupusi vėlei,
Į pavasario skaidrų šydą?
O savęs nepažįstanti gėle,
Kaip tu žydi
Besikeičiančioj upėj ir vėjy,
Ir stikluos murzinų mašinų!
Ką, mergaite, tau dangūs kuždėjo,
Žemė žino...
Tegu gimsta, kas gims, tegu žūva
Karolius iš mirksnio kiekvieno
Fantastiškos veria tau žuvys
Mėnesienoj.
Ar jauti, kokie gyliai klaidūs
Nerašyto laiško raidėm
Tavo šypsnį veiduos keleivių
Baugščiai skleidžia?
Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. V.: Vaga, 1997
Kas esi, susisupusi vėlei,
Į pavasario skaidrų šydą?
O savęs nepažįstanti gėle,
Kaip tu žydi
Besikeičiančioj upėj ir vėjy,
Ir stikluos murzinų mašinų!
Ką, mergaite, tau dangūs kuždėjo,
Žemė žino...
Tegu gimsta, kas gims, tegu žūva
Karolius iš mirksnio kiekvieno
Fantastiškos veria tau žuvys
Mėnesienoj.
Ar jauti, kokie gyliai klaidūs
Nerašyto laiško raidėm
Tavo šypsnį veiduos keleivių
Baugščiai skleidžia?
Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. V.: Vaga, 1997
