Pradžia tokia:
kas rytą, kas rytą paukštis sučiulba kaimo kieme
Gal kas žinote dainos žodžius, kur V. Bagdonas dainuoja per sveikinimų koncertą
Pradžia tokia:
kas rytą, kas rytą paukštis sučiulba kaimo kieme
Pradžia tokia:
kas rytą, kas rytą paukštis sučiulba kaimo kieme
Jonas Juškaitis
O vasaros vakaro šilto
Ramybė ir žolės į toną
Sustingusiems atspalvio šito
Krūmokšniams prieš saulę geltoną.
Kiek jų - tiek pražysdavo vienos
Pro kitą ir margino žalią
Jos kilimą žemės, jos dienos
praeina greičiau, nei skirt gali.
Kitoks iš margumo kas žiedas
Išleido kitokią ir kvaptį
Tylos smilkalams - lyg išlietas
Kiekvienas į vieną sutapti.
O vasaros vaisiai ir uogos,
Žydėt nesibaigiančios gėlės
Net klykiančiai žvaigždei nusprogus...
Man gaila ir šios vasarėlės.
Ir gluosnio svyruoklio kaskados
Paliudyt kritimais galėtų.
Kad vasaros visos šioj rados
Man spinduliu vienu gėlėtu.
Jame vakarais atsidžiaugsiu
Pasauliu, kol stebina protą,
Kaip saulė tik leisdamos auksu
Altoriaus tikru pasirodo.
1997
* * *
Toli, praeityj man, tarsi
Dainų dunojai,
Lietuvos dainų negarsiai
Gaida liūdnoji...
Girdėti... Kaip sapnas šmėkštels,
Manęs, pakelto...
Veidas saulėleidžio šmėklos
Auksu pagelto.
Klausaus, kaip manyj niūniuoja.
Dainavę matos.
Dainas. Ir giesmes giedoję.
Klausaus visatos.
Nereikia nieko. Taip gera
Vienam. Štai skėtį
Dangaus tuoj saulė į žarą
Glaus. Pažiūrėti...
Paners tuoj žvilgsniui štai lepint
Bangon šaltona.
Žemei pavasariu kvepiant,
Gėlei žolynuos slepiant
Veidą geltoną.
O vasaros vakaro šilto
Ramybė ir žolės į toną
Sustingusiems atspalvio šito
Krūmokšniams prieš saulę geltoną.
Kiek jų - tiek pražysdavo vienos
Pro kitą ir margino žalią
Jos kilimą žemės, jos dienos
praeina greičiau, nei skirt gali.
Kitoks iš margumo kas žiedas
Išleido kitokią ir kvaptį
Tylos smilkalams - lyg išlietas
Kiekvienas į vieną sutapti.
O vasaros vaisiai ir uogos,
Žydėt nesibaigiančios gėlės
Net klykiančiai žvaigždei nusprogus...
Man gaila ir šios vasarėlės.
Ir gluosnio svyruoklio kaskados
Paliudyt kritimais galėtų.
Kad vasaros visos šioj rados
Man spinduliu vienu gėlėtu.
Jame vakarais atsidžiaugsiu
Pasauliu, kol stebina protą,
Kaip saulė tik leisdamos auksu
Altoriaus tikru pasirodo.
1997
* * *
Toli, praeityj man, tarsi
Dainų dunojai,
Lietuvos dainų negarsiai
Gaida liūdnoji...
Girdėti... Kaip sapnas šmėkštels,
Manęs, pakelto...
Veidas saulėleidžio šmėklos
Auksu pagelto.
Klausaus, kaip manyj niūniuoja.
Dainavę matos.
Dainas. Ir giesmes giedoję.
Klausaus visatos.
Nereikia nieko. Taip gera
Vienam. Štai skėtį
Dangaus tuoj saulė į žarą
Glaus. Pažiūrėti...
Paners tuoj žvilgsniui štai lepint
Bangon šaltona.
Žemei pavasariu kvepiant,
Gėlei žolynuos slepiant
Veidą geltoną.
MERGAITEI, RAVINČIAI PIKTŽOLES
Kokios piktžolių šaknys išsikeroję,
tamsažaliai lapai,
sultys vešliam stiebe!
Sakyk, ar savo sveiku gajumu
jos neprilygsta
rožių grožiui trapiam?
Ar rankose tau kapoklė
nė sykio nesudrebėjo
nei logika geležinė,
kai šitaip dirva pasišventus:
nespėji išrauti,
ji vėlei jas išaugina?
Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. V.: Vaga, 1997.
Kokios piktžolių šaknys išsikeroję,
tamsažaliai lapai,
sultys vešliam stiebe!
Sakyk, ar savo sveiku gajumu
jos neprilygsta
rožių grožiui trapiam?
Ar rankose tau kapoklė
nė sykio nesudrebėjo
nei logika geležinė,
kai šitaip dirva pasišventus:
nespėji išrauti,
ji vėlei jas išaugina?
Alfonsas Bukontas. Penktas metų laikas. Eilėraščių rinktinė. V.: Vaga, 1997.
Tania Kristinaitytė
MEILĖ
Vėjuotas vakaras staiga nurimo
Širdis sujudo, apsvaigino -
O karštos lūpos vis maldavo bučinių,
Kurių suteikt tik tu gali man jų...
...širdis į širdį sutalpinom ir sielom
mes pasidalinom...
...tik vat skaudu žinot teisybę -
širdies ir sielų nebeturim...
Ir kas gi širdį taip kankina!..
Apsėda ją ir vėl ramina...
Kodėl negali būti kaip žvaigždutė..?
...tamsoj prabyla, o šviesoj pailsi...
MEILĖ
Vėjuotas vakaras staiga nurimo
Širdis sujudo, apsvaigino -
O karštos lūpos vis maldavo bučinių,
Kurių suteikt tik tu gali man jų...
...širdis į širdį sutalpinom ir sielom
mes pasidalinom...
...tik vat skaudu žinot teisybę -
širdies ir sielų nebeturim...
Ir kas gi širdį taip kankina!..
Apsėda ją ir vėl ramina...
Kodėl negali būti kaip žvaigždutė..?
...tamsoj prabyla, o šviesoj pailsi...
Idilija
Aš guliu
žalioj palangėj
ir mėtau
mažus akmenėlius
į praviras
vaikų burnas
apačioj.
Cvankt,
nėra
vieno dantuko.
Cvankt,
nėra antro.
Cvankt,
nepataikau,
nėra akutės
Viršuj plaukia
balti debesėliai.
Gyvenimas
eina toliau.
Aš
smuikuoju
Rimas Vėžys. Raidės laiko griaučiuose. Chicago: A.Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.
Aš guliu
žalioj palangėj
ir mėtau
mažus akmenėlius
į praviras
vaikų burnas
apačioj.
Cvankt,
nėra
vieno dantuko.
Cvankt,
nėra antro.
Cvankt,
nepataikau,
nėra akutės
Viršuj plaukia
balti debesėliai.
Gyvenimas
eina toliau.
Aš
smuikuoju
Rimas Vėžys. Raidės laiko griaučiuose. Chicago: A.Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.
Vokiškas pavasaris
Berlynas aukštyn kojom drybso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti
Nežino, ar jiem sprogt ar ne...
Tiktai už lango vazone
Svaigių, skanių kvapų pilni
Narcizai pradeda šaipytis,
Lyg vaikas alkanas sapne.
Žvėryne miega krokodilai,
Liūtai, beždžionės ir gyvatės.
Šalia Žvėryno savo viloj
Jau rengias gult aristokratės:
Juk metas jau - nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai,
Pabaigę gatvėse kadrilį,
Senai po urvus išsislapstė,
Pralenkdami kuris katrą.
Jau vietoms merkias elektra.
Pakilo mėnuo dar aukščiau.
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,
Pakreipęs savo snukį plokštų,
Jis išsižiojo dar plačiau
Ir atsiduso. Pūstelėjo.
Ir šiltos srovės minkšto vėjo
Užliejo knarkiantį Berlyną.
Mėgino mėnuo kopti į Žvėryną,
Bet staiga pro stiklus pamatęs,
Kaip rėdosi aristokratės,
Paraudo senis ir už bokštų
Užrito savo veidą plokštų.
Kazys Binkis
Berlynas aukštyn kojom drybso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti
Nežino, ar jiem sprogt ar ne...
Tiktai už lango vazone
Svaigių, skanių kvapų pilni
Narcizai pradeda šaipytis,
Lyg vaikas alkanas sapne.
Žvėryne miega krokodilai,
Liūtai, beždžionės ir gyvatės.
Šalia Žvėryno savo viloj
Jau rengias gult aristokratės:
Juk metas jau - nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai,
Pabaigę gatvėse kadrilį,
Senai po urvus išsislapstė,
Pralenkdami kuris katrą.
Jau vietoms merkias elektra.
Pakilo mėnuo dar aukščiau.
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,
Pakreipęs savo snukį plokštų,
Jis išsižiojo dar plačiau
Ir atsiduso. Pūstelėjo.
Ir šiltos srovės minkšto vėjo
Užliejo knarkiantį Berlyną.
Mėgino mėnuo kopti į Žvėryną,
Bet staiga pro stiklus pamatęs,
Kaip rėdosi aristokratės,
Paraudo senis ir už bokštų
Užrito savo veidą plokštų.
Kazys Binkis
Niekada nemėgau poezijos.O dabar labai patraukė..ačiū jums už idėtas gražias eiles..
Šypsausi ir verkiu
Dabar atėjo ta diena kuomet tikėt pradėjau
Tavim, savim, kad dar yra pasauly gėrio
Dabar many vien optimizmas ir viltis
Ir aš tvirtai tikiu kad tie randai užgis..
Dabar šypsausi jums visiems
Net tiems kurių pakęsti negalėjau
Ir jūsų aš atsiprašau
Kad per mažai mylėjau..
Verkiu dabar taip pat dažniau
Galbūt todėl jog supratau
Kad šiam pasauly amžinai
Išlieka tik širdy jausmai..
Va taip ir bėga dienos šios
Žiūrėk šypsausi ir verkiu
Nes aš suprast nebegaliu
Už ką man lemta eiti šituo keliu..
Ernesto eilėraščiai
Dabar atėjo ta diena kuomet tikėt pradėjau
Tavim, savim, kad dar yra pasauly gėrio
Dabar many vien optimizmas ir viltis
Ir aš tvirtai tikiu kad tie randai užgis..
Dabar šypsausi jums visiems
Net tiems kurių pakęsti negalėjau
Ir jūsų aš atsiprašau
Kad per mažai mylėjau..
Verkiu dabar taip pat dažniau
Galbūt todėl jog supratau
Kad šiam pasauly amžinai
Išlieka tik širdy jausmai..
Va taip ir bėga dienos šios
Žiūrėk šypsausi ir verkiu
Nes aš suprast nebegaliu
Už ką man lemta eiti šituo keliu..
Ernesto eilėraščiai
QUOTE(zebriuke @ 2008 02 19, 14:24)
Niekada nemėgau poezijos.O dabar labai patraukė..ačiū jums už idėtas gražias eiles..
Malonu, kad kam nors jos patinka
Penki pavasariai
K e t u r v ė j i š k a s
Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn
Su visais pavasariškais savo atributais.
Nubudę varlės balose pasakė žemei amen,
Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tiesų kaput bus.
Tad žmogau:
Savo liesą sielą vilk iš skrando
Ir marš iš gryčios!
Žiūrėk padangėje būriais skrendą
Debesų telyčios.
Šią naktį Grigo Ratai ašį nusilaužė.
Mėnuliui kiaušą pražiebė vandens nešėjas nėšiais,
Nes revoliucija dangun iš žemės audringai ataūžė.
Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais.
Tai bent!
Puokštę alyvų Jums dovanoju
Kvapą nuostabų įvairiaspalvių žiedų,
Pievų drugelių sparnais pamoję,
Skriskime patys su vėju gaiviu.
Lėkim ereliais virš lygumų,
Delfinais pajuskim gelmes vandenų.
Skriekime, sukimės šviesos ratu-
Dar niekas nebandė tokiu greičiu!
Neškime tiesą ant savo sparnų,
Liekime šviesą apsčiai ant visų.
Tieskime kelią žmonijai kartu,
Lai ir aplinkiniams bus taip džiugu!
Nuoskaudas ir dvejones palikim žemai,
Laukia aukščiausių kalnų šlaitai.
Ir atsispyrę nuo viršūnių baltų,
Kilkim, plasnokim žvaigždžių taku!
Tegu girdės visi nuo šiol:
Žmogus-žmogumi vadinsis tik tol, kol
Tiesą ir šviesą matys priešaky,
Meilę ir gėrį nešiosis širdy!
Virginijus Mockus
Puokštę alyvų Jums dovanoju
Kvapą nuostabų įvairiaspalvių žiedų,
Pievų drugelių sparnais pamoję,
Skriskime patys su vėju gaiviu.
Lėkim ereliais virš lygumų,
Delfinais pajuskim gelmes vandenų.
Skriekime, sukimės šviesos ratu-
Dar niekas nebandė tokiu greičiu!
Neškime tiesą ant savo sparnų,
Liekime šviesą apsčiai ant visų.
Tieskime kelią žmonijai kartu,
Lai ir aplinkiniams bus taip džiugu!
Nuoskaudas ir dvejones palikim žemai,
Laukia aukščiausių kalnų šlaitai.
Ir atsispyrę nuo viršūnių baltų,
Kilkim, plasnokim žvaigždžių taku!
Tegu girdės visi nuo šiol:
Žmogus-žmogumi vadinsis tik tol, kol
Tiesą ir šviesą matys priešaky,
Meilę ir gėrį nešiosis širdy!
Virginijus Mockus
Meilės eilės:
Į upę suteka šaltiniai,
Į jūrą teka upės,
Dangaus vėjeliai pirmutiniai,
Kur tik pažvelgsi supas;
Ir niekam vienišam nemiela,
Visur visi po du,
Dvi sielos virsta viena siela.
Kodėl ne aš ir tu?
Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
Bangelė bangą glosto;
Sesuo gėlė brolelį brangų
Užmigdo ir apklosto.
Ir saulei mielas žemės vardas,
Ir mėnuo štai virš sodų;
Ko būtų šis švelnumas vertas,
Jei ne mane bučiuotum?
R.Tagorė
Į upę suteka šaltiniai,
Į jūrą teka upės,
Dangaus vėjeliai pirmutiniai,
Kur tik pažvelgsi supas;
Ir niekam vienišam nemiela,
Visur visi po du,
Dvi sielos virsta viena siela.
Kodėl ne aš ir tu?
Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
Bangelė bangą glosto;
Sesuo gėlė brolelį brangų
Užmigdo ir apklosto.
Ir saulei mielas žemės vardas,
Ir mėnuo štai virš sodų;
Ko būtų šis švelnumas vertas,
Jei ne mane bučiuotum?
R.Tagorė
