"Klajūnas" Vincas Mykolaitis-Putinas
Buvo rūkas. Drėgnos tvoros, kreivos lūšnos.
Kažkas verkė, kažkoks balsas toly spiegė...
O rūke kaip žiburiai pakibę žodžiai:
Tavo laimė ir beprasmė, ir bejėgė.
Kažkur ore šniokštė šakos, staugė vielos,
Vielos staugė, vėjas daužė seną skardą.
Kažkas šaukia. Klausia vardo? Ne tai monai
Pamiršau aš vakar dieną savo vardą.
Nesustojau, nepatyriau, kas ten šaukia,
Tik ėjau per gatvę juodą, gatvę šlykščią
Į tą naktį, į tą rūką, į tą vėją
Apliūdėti savo laimę vakarykščią.
GYVENSIM
Gyvensim. Ir atramą širdžiai surasim,
Sustoję trumpam atsikvėpt po beržais.
Gyvensim. Pavargusios kojos po rasą
Pabraidžios ir vėl pailsėjusios eis.
Trepsės kasdienybėj, linksmai suksis šventėj,
Ir laimės užteks, kad žeme eit gali.
Ir bus baisiai gera ir liūdna gyventi,
Ir liūdna, ir gera skubėti kely.
Šypsotis ir džiaugtis, kai linksma be galo,
Paverkt, paraudoti, kai būna graudu.
Jei leistų mums kas pasikeist su karaliais,
Tikrai nesikeistumėm jokiu būdu!
/Danutė Daukšienė/
Gyvensim. Ir atramą širdžiai surasim,
Sustoję trumpam atsikvėpt po beržais.
Gyvensim. Pavargusios kojos po rasą
Pabraidžios ir vėl pailsėjusios eis.
Trepsės kasdienybėj, linksmai suksis šventėj,
Ir laimės užteks, kad žeme eit gali.
Ir bus baisiai gera ir liūdna gyventi,
Ir liūdna, ir gera skubėti kely.
Šypsotis ir džiaugtis, kai linksma be galo,
Paverkt, paraudoti, kai būna graudu.
Jei leistų mums kas pasikeist su karaliais,
Tikrai nesikeistumėm jokiu būdu!
/Danutė Daukšienė/
Sfinksas ir Liūtas Tomas Arūnas Rudokas
Pasaulis toks šaltas, toks šiltas,
toks drungnas.
Pasaulis ir draugas, ir priešas.
Ne tavo tas paltas ir tiltas, ir dugnas.
Bet tavo tik kruvinas riešas.
Pasaulis toks mielas, toks kvailas,
toks keistas.
Pasaulis beširdis, beprotis.
Kodėl skauda siela?
Ką meilė pakeisti čia gali?
Tik šokti ir groti.
Pasaulis toks linksmas, toks liūdnas,
toks kietas.
Pasaulis many ir ne mano.
Pasaulis tai sfinksas, ir liūtas, erškėtis.
Ir visas gyvenimo menas.
Pasaulis toks šaltas, toks šiltas,
toks drungnas.
Pasaulis ir draugas, ir priešas.
Ne tavo tas paltas ir tiltas, ir dugnas.
Bet tavo tik kruvinas riešas.
Pasaulis toks mielas, toks kvailas,
toks keistas.
Pasaulis beširdis, beprotis.
Kodėl skauda siela?
Ką meilė pakeisti čia gali?
Tik šokti ir groti.
Pasaulis toks linksmas, toks liūdnas,
toks kietas.
Pasaulis many ir ne mano.
Pasaulis tai sfinksas, ir liūtas, erškėtis.
Ir visas gyvenimo menas.
Lina Daunytė
Rudens pirštai
Laikyk mano ranką tvirtai
Akimirka tokia trumpa.
Jau draikosi laumių plaukai
Ir saulės auksinė kasa.
Nebijau likus laukti viena.
Nebijau tiesai žvelgt į akis.
Rudens pirštai liečia mane.
Tu išeisi, o jis pasiliks.
Plaus kelius bespalvis lietus,
O jais ilgai nieks neateis...
Saujoj gniaušiu šaltus pirštus,
Ruduo ne amžinas praeis.
Rudens pirštai
Laikyk mano ranką tvirtai
Akimirka tokia trumpa.
Jau draikosi laumių plaukai
Ir saulės auksinė kasa.
Nebijau likus laukti viena.
Nebijau tiesai žvelgt į akis.
Rudens pirštai liečia mane.
Tu išeisi, o jis pasiliks.
Plaus kelius bespalvis lietus,
O jais ilgai nieks neateis...
Saujoj gniaušiu šaltus pirštus,
Ruduo ne amžinas praeis.
Zaratustra kvatoja Nyčei į veidą
krištolo taurėn pasimerksi
magnolijos virpantį žiedą
žodis po liežuviu sutirps
toks trapus ir šviežias sausainis
lange mėnulio zuikutis
atspindės tavo rožinį sapną
ir nieko neatsitiks
nepabusi pabusi kortas
dėlios tavo Dievas kurį
paėmei įkaitu žemėje
ir neperspės tavęs filosofas:
ne šitaip reikia užmigt
Drungytė, Erika. Tiksli žiema: Eilėraščiai. Kaunas, Nemunas, 1998.
krištolo taurėn pasimerksi
magnolijos virpantį žiedą
žodis po liežuviu sutirps
toks trapus ir šviežias sausainis
lange mėnulio zuikutis
atspindės tavo rožinį sapną
ir nieko neatsitiks
nepabusi pabusi kortas
dėlios tavo Dievas kurį
paėmei įkaitu žemėje
ir neperspės tavęs filosofas:
ne šitaip reikia užmigt
Drungytė, Erika. Tiksli žiema: Eilėraščiai. Kaunas, Nemunas, 1998.
Aneka
pieno putoj
Mano ašaros užšalo
nuo speigo metaforiškos žiemos
nuo mėnulio skylės
iki saulės tik dvi
sekundės dangaus.
Palaidotoj žvaigždėj
dviese mylėti visatą,
paskendus pieno putoj -
kad oda pavirstų į pūką
slapčia pagalvojant,
o gal ten geriau?
šypsenoj suskurdusioj sukas,
iš pasakos vaiko pasaulio,
pasiklystant minčių labirinte,
gražint išbarstytus sapnus,
nulaižant nuo kūno nuodėmes
išperkant už grašius
parduodant velniui sielą,
kad tik būtų lengviau
panešt tikėjimo krovinį
su kryžium ant krūtinės
besąlygiškai meldžiantis
savo Dievui, kurį sugalvojai
pats sau palengvinant
kabėjimą už blakstienų
ant gyvenimo bedugnės,
dėl pesimistiškos praeities
pažvelgt į pasaulį
pro rožinius akinius
pernelyg buržuiška tapo,
sakyta daug kartų
praleisk pro pirštus
surūgusį pieną lyg dulkes
išbarstyt po pasaulį.
Pajausk, tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis, pasiruošęs skristi,
Suakmenėja pakelti sparnai...
Ir ten, kur nėr tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis, pasiruošęs skristi,
Suakmenėja pakelti sparnai...
Užkimęs vakaras
Užkimęs šito keisto vakaro balselis.
Į upę lieptas brido ir atgal negrįžo.
Ieškočiau jo, bet laumių pirštai žvilgsnį velia,
paguldo, užkutena, krapina anyžiais,
po klevo nukirsto šešėliu išsimaudau.
Ir laumių ašarom akis svaigias skalauju.
Atleiskite, kad aplenkiau aš jus, už skriaudą
primelšiu vakarinio vyno vietoj kraujo.
Svaigsti? Išminčiai išmintį dugne sumynė?
Aš ne paveikslas, net galiu išlipt iš rėmų.
Prisėskime, kur tupi vakaras kaimynas.
Pritūpkim - etiketas tokį draugą lėmė!
Aš baltas, iščiulptas armonikos klavišas.
Kokį man vaidmenį šįvakar tylos skyrė?
Nebūsiu siena aš penkta, tegul pamišę
negirdi, kaip svirplys pravirks, ar supsis vyriai,
kur taip šviesu, net mirusieji keltis žada,
užšaldo net karščiausią horizonto tašką.
Be maršo slenka pilkas antkapių paradas,
užkimęs vakaras po pieno jūrą taškos.
Užkimęs šito keisto vakaro balselis.
Į upę lieptas brido ir atgal negrįžo.
Ieškočiau jo, bet laumių pirštai žvilgsnį velia,
paguldo, užkutena, krapina anyžiais,
po klevo nukirsto šešėliu išsimaudau.
Ir laumių ašarom akis svaigias skalauju.
Atleiskite, kad aplenkiau aš jus, už skriaudą
primelšiu vakarinio vyno vietoj kraujo.
Svaigsti? Išminčiai išmintį dugne sumynė?
Aš ne paveikslas, net galiu išlipt iš rėmų.
Prisėskime, kur tupi vakaras kaimynas.
Pritūpkim - etiketas tokį draugą lėmė!
Aš baltas, iščiulptas armonikos klavišas.
Kokį man vaidmenį šįvakar tylos skyrė?
Nebūsiu siena aš penkta, tegul pamišę
negirdi, kaip svirplys pravirks, ar supsis vyriai,
kur taip šviesu, net mirusieji keltis žada,
užšaldo net karščiausią horizonto tašką.
Be maršo slenka pilkas antkapių paradas,
užkimęs vakaras po pieno jūrą taškos.
spygliuotas
Ir būsi Eglė
- taip pasakė -
iš jos spyglių
tu padaryta
už viską, ką aš
per tave patyriau -
būsi Eglė
žaltys labiau nei karalienė
vardas sudegintų ant laužo.
Ir džiaugsis žmonės tavimi
vienintelį Kalėdų rytą
o kitą dieną
siurbliu įtrauks
su dulkėmis
nes kadagiui ne giminė tu
ir nieko tavyje nėr
švento
Evelina Bondar
Ir būsi Eglė
- taip pasakė -
iš jos spyglių
tu padaryta
už viską, ką aš
per tave patyriau -
būsi Eglė
žaltys labiau nei karalienė
vardas sudegintų ant laužo.
Ir džiaugsis žmonės tavimi
vienintelį Kalėdų rytą
o kitą dieną
siurbliu įtrauks
su dulkėmis
nes kadagiui ne giminė tu
ir nieko tavyje nėr
švento
Evelina Bondar
Jonas Graičiūnas
Kai naktis vualin supas,
Žvaigždės tyška kaip rasa, -
Tavo vardą šnibžda lūpos,
Su tavim širdis visa.
Visos dainos tau dainuotos
Mano laimės ir kančių.
Man žvaigždėjas naktys juodos,
Kai tave širdy jaučiu.
Žemė puošias saulės turtais -
Jais gyva ir darganoj.
Aš gi, ilgesio užburtas,
gyvas meilėj ir dainoj.
Kai naktis vualin supas,
Žvaigždės tyška kaip rasa, -
Tavo vardą šnibžda lūpos,
Su tavim širdis visa.
Visos dainos tau dainuotos
Mano laimės ir kančių.
Man žvaigždėjas naktys juodos,
Kai tave širdy jaučiu.
Žemė puošias saulės turtais -
Jais gyva ir darganoj.
Aš gi, ilgesio užburtas,
gyvas meilėj ir dainoj.
Rojus
Aš nuskendau į pasakų pasaulį,
Kurio dugne miegojai tu kadais -
Ten meile virtusi apgaulė,
Ten akmenys prasiskleidžia žiedais.
Saulutę mėtome kaip sviedinį tarp rankų,
Vaikai numirėliai ateina žaisti iš kapų,
Našlaičių ašaras kaip uogas delnan renkam,
Nuviję mirtį burtų botagu.
Ir žmonės, radę mane šitam rojuj,
Palaiko nelaimingu kvailučiu,
O aš sau bėgu amžinybės kojom
Akimirksnio smėlėtu takučiu.
Kazys Bradūnas
Aš nuskendau į pasakų pasaulį,
Kurio dugne miegojai tu kadais -
Ten meile virtusi apgaulė,
Ten akmenys prasiskleidžia žiedais.
Saulutę mėtome kaip sviedinį tarp rankų,
Vaikai numirėliai ateina žaisti iš kapų,
Našlaičių ašaras kaip uogas delnan renkam,
Nuviję mirtį burtų botagu.
Ir žmonės, radę mane šitam rojuj,
Palaiko nelaimingu kvailučiu,
O aš sau bėgu amžinybės kojom
Akimirksnio smėlėtu takučiu.
Kazys Bradūnas
