NORIU PASAKYTI
Noriu pasakyti myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau nekenčiu.
Noriu pasakyti nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau į sveikatą.
Noriu pasakyti labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjus.
Noriu pasakyti sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau lyja.
Noriu pasakyti šalta,
bet gali neišgirsti,
todėl šilčiau apsirengiu.
Noriu pasakyti eisiu,
bet šalia nieko nėra,
todėl paprasčiausiai einu.
Noriu pasakyti žvirblis,
bet gal ne taip supras,
todėl sakau akmuo.
Noriu pasakyti skauda,
bet jau sakiau,
todėl sukandu dantis.
Noriu pasakyti smarvė,
bet negražu,
todėl nekvėpuoju.
Noriu pasakyti velniop,
bet ir taip aišku,
todėl sakau sriubos nori?
Noriu pasakyti kodėl,
bet į kvailus klausimus
niekas neatsakinėja,
todėl sakau nieko, nieko.
Noriu pasakyti gražu,
bet dėl skonio nesiginčijama,
todėl sakau vakar.
Noriu pasakyti, bet nesakau,
nes negaliu, o kai galiu nenoriu.
Noriu pasakyti noriu,
bet norai ne visada pildosi,
todėl sakau karamelė
arba šiaip kvailystė.
Noriu pasakyti taigi,
bet tokiais atvejais nieko nesakoma,
todėl sakau geras oras.
Noriu pasakyti be reikalo,
bet be reikalo, šiaip sau
juk nešnekėsi.
Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Akys
Kaip svajonės plaukia sieliai.
Vandenų gelmės dugne
Žvaigždės, mėnuo, debesėliai
Tylūs žiūri į mane.
Kitados žiūrėjo akys,
Pilnos liūdesio gilaus.
Ir tada liepsnojo žvakės -
Vandeny, erdvėj dangaus.
Svetima jauna mergaitė
Išlydėjo kitąsyk
Ir nelaimę man išskaitė,
Ir kuždėjo: Pasilik
Praėjau aš ilgą kelią.
Pačią mirtį praėjau
Mėlynų akių ugnelę
Užmiršau dar ne tuojau
Ir kada nakty šviesiausioj
Krinta žvaigždės vandenin,
Melsvos akys mylimiausios
Žiūri, liūdi su manim.
Į tą naktį mėnesienos
Panaši ir ši naktis,
O aš vienas, vienas, vienas,
Kaip klajojanti ugnis.
Paulius Širvys
Kaip svajonės plaukia sieliai.
Vandenų gelmės dugne
Žvaigždės, mėnuo, debesėliai
Tylūs žiūri į mane.
Kitados žiūrėjo akys,
Pilnos liūdesio gilaus.
Ir tada liepsnojo žvakės -
Vandeny, erdvėj dangaus.
Svetima jauna mergaitė
Išlydėjo kitąsyk
Ir nelaimę man išskaitė,
Ir kuždėjo: Pasilik
Praėjau aš ilgą kelią.
Pačią mirtį praėjau
Mėlynų akių ugnelę
Užmiršau dar ne tuojau
Ir kada nakty šviesiausioj
Krinta žvaigždės vandenin,
Melsvos akys mylimiausios
Žiūri, liūdi su manim.
Į tą naktį mėnesienos
Panaši ir ši naktis,
O aš vienas, vienas, vienas,
Kaip klajojanti ugnis.
Paulius Širvys
O laikrodžiai vis eina, nesustoja
Skaičiuoja valandas ir minutes.
Ir kaip jie nuolatos kartoja,
Kažkas išėjo, gimė jau kažkas,
Kažkas sapnuoja mylimąją savo,
Kažkas jai sako: meilės nebėra.
Visi jie teisūs, teisūs iki galo,
Nes toks jau jis - gyvenimas yra.
****
Aš gulėjau mažoj stiklo šūkių krūvoj
Priėjai ir mane tu pakėlei.
Jos man buvo šeima, aš daugiau neverta,
Privertei tuo netikėti.
Aš mylėjau tik jas, savo stiklo šukes,
O tu nori užimti jų vietą...
Pakilau iš savos, stiklo šūkių krūvos
Ir į viską kitaip jau žiūrėjau.
O tada, taip staiga, tu pastūmei mane
Ir likau aš gulėti,
Pabudau toj pačioj, stiklo šūkių krūvoj
Ir verkiau... kam vertei patikėti?
****
Ko visiems esu meili, širdinga,
Tik su juo švelnumo man pristinga?
Ko kasdien aš taikaus jo išvengti,
Bet ir negaliu be jo gyventi?
Ko, sutikus jį, kiekvieną kartą
Rodos, kad pasaulis man apkarto?
Ko tada, kai liekame mes dviese,
Aš patyčiom temdau dieną šviesią?
Ko paskui paaiškinkite kvailei
Lig aušros per naktį raudu gailiai?
****
Visi užkliūnam už akmenų.
Ir dar užkliūsime ne sykį.
Mes nesimokom iš kitų klaidų.
Tik savo patyrimais tikime.
Gerai, jei kelmas ar akmuo.
Žaizda užgis, o pamoka išeis į gera.
Bet ką daryti, jei širdis į piktą žodį užsigavo?
Skaičiuoja valandas ir minutes.
Ir kaip jie nuolatos kartoja,
Kažkas išėjo, gimė jau kažkas,
Kažkas sapnuoja mylimąją savo,
Kažkas jai sako: meilės nebėra.
Visi jie teisūs, teisūs iki galo,
Nes toks jau jis - gyvenimas yra.
****
Aš gulėjau mažoj stiklo šūkių krūvoj
Priėjai ir mane tu pakėlei.
Jos man buvo šeima, aš daugiau neverta,
Privertei tuo netikėti.
Aš mylėjau tik jas, savo stiklo šukes,
O tu nori užimti jų vietą...
Pakilau iš savos, stiklo šūkių krūvos
Ir į viską kitaip jau žiūrėjau.
O tada, taip staiga, tu pastūmei mane
Ir likau aš gulėti,
Pabudau toj pačioj, stiklo šūkių krūvoj
Ir verkiau... kam vertei patikėti?
****
Ko visiems esu meili, širdinga,
Tik su juo švelnumo man pristinga?
Ko kasdien aš taikaus jo išvengti,
Bet ir negaliu be jo gyventi?
Ko, sutikus jį, kiekvieną kartą
Rodos, kad pasaulis man apkarto?
Ko tada, kai liekame mes dviese,
Aš patyčiom temdau dieną šviesią?
Ko paskui paaiškinkite kvailei
Lig aušros per naktį raudu gailiai?
****
Visi užkliūnam už akmenų.
Ir dar užkliūsime ne sykį.
Mes nesimokom iš kitų klaidų.
Tik savo patyrimais tikime.
Gerai, jei kelmas ar akmuo.
Žaizda užgis, o pamoka išeis į gera.
Bet ką daryti, jei širdis į piktą žodį užsigavo?
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims ir visa prasiskleis.
Sujudėti ir sapno netekti
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti
Taip be galo toli
Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnulio nešina.
Bals išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.
Paulius Širvys
Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims ir visa prasiskleis.
Sujudėti ir sapno netekti
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti
Taip be galo toli
Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnulio nešina.
Bals išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.
Paulius Širvys
H.RADAUSKAS
FONTANAS
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.
Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.
FONTANAS
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.
Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.
Dėkoju Motinai,
Sukrovusiai turtingą kraičio skrynią,
Kurią įvertinau dabar.
Joj tilpo juokas,
Džiaugsmas, nuoširdumas,
Ir protėvių dvasia kalbėjo su manim,
Ir suvokiau lengvai aš gėrio - blogio ribą.
Dėkinga aš esu už tai,
Kad ten nebuvo vietos
Melui ir tingumui,
Nedoroms pagundoms,
Kad neišmokau
Juodinti kitų ir teist,
Bet ir savas kaltes
Išmokau pripažint.
Parkritusi slidžiam kely -
Pakilti ir atleist.
Pro skausmo ašaras - kvatot,
Bėdoj - rankų nenuleist.
Tikiuos, nepyktum, Mama,
Ant manęs už tai,
Kad svajones vaikystės
Vėl vejuos,
O gal ir Tavo
Neišsipildžiusias viltis
Danutė Kragaitė
Sukrovusiai turtingą kraičio skrynią,
Kurią įvertinau dabar.
Joj tilpo juokas,
Džiaugsmas, nuoširdumas,
Ir protėvių dvasia kalbėjo su manim,
Ir suvokiau lengvai aš gėrio - blogio ribą.
Dėkinga aš esu už tai,
Kad ten nebuvo vietos
Melui ir tingumui,
Nedoroms pagundoms,
Kad neišmokau
Juodinti kitų ir teist,
Bet ir savas kaltes
Išmokau pripažint.
Parkritusi slidžiam kely -
Pakilti ir atleist.
Pro skausmo ašaras - kvatot,
Bėdoj - rankų nenuleist.
Tikiuos, nepyktum, Mama,
Ant manęs už tai,
Kad svajones vaikystės
Vėl vejuos,
O gal ir Tavo
Neišsipildžiusias viltis
Danutė Kragaitė
Vaičiūnaitė
TRYLIKA STROFŲ
(Pagal M. K. Čiurlionio Pasaulio sutvėrimą)
...Sutverk mane man taip baisu,
aš sklidina tylos balsų,
aš dar esu beformė masė,
dar niekas manimi nemąstė,
aš dar tik laikas beasmenis,
dar tik raukšlėjas mano smegenys.
*
...Lediniuos ūkanų kalnuos
sutverk mane aš kankinuos,
aš trokštu gyvasties: gal nervų,
o gal akių, kad atsivertum
ligi sužeidžiančio tikrumo
žaibavimu uolų karūnoj...
*
...Sutverk mane iš nebūties,
ištaręs tamsai tebūnie!
Iš nesuvokto siaubo įsčių
iššauk į begalybę blizgančių
žvaigždynų, nes po ta ranka
mane valdys šviesos trauka...
*
...Aš gaivalas dar tebesu
sutverk mane iš debesų,
aš dar chaosas ir miglynai,
bet atsiskirs krantai, gilyn
nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs
mane išplaus visatos vėjas...
*
...Sutverk mane vandens ženkle,
apaugusią bangų žole,
jau vandenų beribėj sferoj,
gal kažkurioj pirmykštėj eroj
pasėti dugno augalai
dėsningai, dosniai ir aklai...
*
...Kad palytėjimą pajustum,
sutverk mane iš jūros putų,
praskleisk miglas kažkur kriauklėj
aš jau stangrėju, gal jau greit
priversi plakti mano širdį,
raudonai saulei tekant šįryt...
*
...Sutverk mane iš savo sapno,
iš atskalūniško alsavimo,
iš plaukiančios lelijos sėklos,
aš trokštu formos, trokštu sielos,
o vos pražydusi, tau šviesą
išspinduliuosiu tarsi viesulą...
*
...Man kūną, kaip diena realų,
sutverk iš kraujo ir koralų,
iš prasiskleidusios ugnies
jos neužpūs visatoj nieks,
bus ligi šiurpulio šviesu,
vos tik suvoksiu, kad esu...
*
Sutverk mane ugninį aisbergą,
tamsos gelmėj pažinęs aistrą,
pašventink dugno augmeniją,
jau spindesio per daug many,
pro ledines bangas nudeginęs,
ligi dangaus išauga medis...
*
...Kol liūne liepsnos neužduso,
sutverk aš plauksiu, kur medūzos,
kur gelmėje sustingsta gintaras,
kur visa raibuliuoja, kinta,
kur visa, kas yra, sudievinta,
sutinkant stulbinančią dieną...
*
...Sutverk mane. O jūrų rojau,
aš tau nenorom atkartojau
pražystančią šviesos ekstazę,
kada septynios spalvos tęsia
tau septynių natų gilybę,
jų prasmę, aiškią ir dvilypę...
*
...Lyg padermę miglos miražų
sutverk mane iš mineralų
ir juos atspindinčio vandens,
paskui jame pasivaidens
ir oro bokštai vėjų miestuos,
ir nepasiektos niekur sietuvos.
*
...Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška
dar neregėtų jūrų žvaigžde,
dabar tu iš bedugnės atneri
į skaidrią saulės geometriją,
dabar sukrūpčioji, pajutusi
tą amžiną gyvybės judesį...
TRYLIKA STROFŲ
(Pagal M. K. Čiurlionio Pasaulio sutvėrimą)
...Sutverk mane man taip baisu,
aš sklidina tylos balsų,
aš dar esu beformė masė,
dar niekas manimi nemąstė,
aš dar tik laikas beasmenis,
dar tik raukšlėjas mano smegenys.
*
...Lediniuos ūkanų kalnuos
sutverk mane aš kankinuos,
aš trokštu gyvasties: gal nervų,
o gal akių, kad atsivertum
ligi sužeidžiančio tikrumo
žaibavimu uolų karūnoj...
*
...Sutverk mane iš nebūties,
ištaręs tamsai tebūnie!
Iš nesuvokto siaubo įsčių
iššauk į begalybę blizgančių
žvaigždynų, nes po ta ranka
mane valdys šviesos trauka...
*
...Aš gaivalas dar tebesu
sutverk mane iš debesų,
aš dar chaosas ir miglynai,
bet atsiskirs krantai, gilyn
nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs
mane išplaus visatos vėjas...
*
...Sutverk mane vandens ženkle,
apaugusią bangų žole,
jau vandenų beribėj sferoj,
gal kažkurioj pirmykštėj eroj
pasėti dugno augalai
dėsningai, dosniai ir aklai...
*
...Kad palytėjimą pajustum,
sutverk mane iš jūros putų,
praskleisk miglas kažkur kriauklėj
aš jau stangrėju, gal jau greit
priversi plakti mano širdį,
raudonai saulei tekant šįryt...
*
...Sutverk mane iš savo sapno,
iš atskalūniško alsavimo,
iš plaukiančios lelijos sėklos,
aš trokštu formos, trokštu sielos,
o vos pražydusi, tau šviesą
išspinduliuosiu tarsi viesulą...
*
...Man kūną, kaip diena realų,
sutverk iš kraujo ir koralų,
iš prasiskleidusios ugnies
jos neužpūs visatoj nieks,
bus ligi šiurpulio šviesu,
vos tik suvoksiu, kad esu...
*
Sutverk mane ugninį aisbergą,
tamsos gelmėj pažinęs aistrą,
pašventink dugno augmeniją,
jau spindesio per daug many,
pro ledines bangas nudeginęs,
ligi dangaus išauga medis...
*
...Kol liūne liepsnos neužduso,
sutverk aš plauksiu, kur medūzos,
kur gelmėje sustingsta gintaras,
kur visa raibuliuoja, kinta,
kur visa, kas yra, sudievinta,
sutinkant stulbinančią dieną...
*
...Sutverk mane. O jūrų rojau,
aš tau nenorom atkartojau
pražystančią šviesos ekstazę,
kada septynios spalvos tęsia
tau septynių natų gilybę,
jų prasmę, aiškią ir dvilypę...
*
...Lyg padermę miglos miražų
sutverk mane iš mineralų
ir juos atspindinčio vandens,
paskui jame pasivaidens
ir oro bokštai vėjų miestuos,
ir nepasiektos niekur sietuvos.
*
...Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška
dar neregėtų jūrų žvaigžde,
dabar tu iš bedugnės atneri
į skaidrią saulės geometriją,
dabar sukrūpčioji, pajutusi
tą amžiną gyvybės judesį...
GIMTINĖJE
Prie senos medinės koplytėlės
Stovėjau į Tave žvelgiau.
O ąžuolas siūbavo vėjy,
Žali lapeliai šoko aš mačiau
Šoko, krito vėl šoko ir šoko
Vėjy sukosi, šoko lapai žali.
Viena, Tu liūdna ten stovėjai,
Šokt, gal norėjai? bet deja
Vėjas draskė ir mėtė lapus,
Medinio namelio langeliai virpėjo
Ir tada išgirdau aš maldą tą,
Kurią Tavo lūpos Marija, kalbėjo.
Vėjas šėlo, perkūnas aidėjo.
O namelis sukrypęs stovėjo
Į Tave, aš žvelgiau ir meldžiau,
Kol griaustinis praėjo
Liko ąžuolo šakos be lapų,
Lapų kilimas klojo laukus
O, Tavasis namelis stovėjo
Nesugriovė perkūnas baisus.
Saugai Tu, Tėviškės žemę,
Prie kelio palikus viena.
Ir žvelgi, kas pro šalį praėjo
Kas sugrįžo gimtinėn, kuris?
Lieka tuščias vėl tylintis takas
Medis vasarą be lapų žalių.
Tik, meilė Tavo, Marija išliko
Saugot mūsų vaikystės takų
Valerija Gintvainytė
Prie senos medinės koplytėlės
Stovėjau į Tave žvelgiau.
O ąžuolas siūbavo vėjy,
Žali lapeliai šoko aš mačiau
Šoko, krito vėl šoko ir šoko
Vėjy sukosi, šoko lapai žali.
Viena, Tu liūdna ten stovėjai,
Šokt, gal norėjai? bet deja
Vėjas draskė ir mėtė lapus,
Medinio namelio langeliai virpėjo
Ir tada išgirdau aš maldą tą,
Kurią Tavo lūpos Marija, kalbėjo.
Vėjas šėlo, perkūnas aidėjo.
O namelis sukrypęs stovėjo
Į Tave, aš žvelgiau ir meldžiau,
Kol griaustinis praėjo
Liko ąžuolo šakos be lapų,
Lapų kilimas klojo laukus
O, Tavasis namelis stovėjo
Nesugriovė perkūnas baisus.
Saugai Tu, Tėviškės žemę,
Prie kelio palikus viena.
Ir žvelgi, kas pro šalį praėjo
Kas sugrįžo gimtinėn, kuris?
Lieka tuščias vėl tylintis takas
Medis vasarą be lapų žalių.
Tik, meilė Tavo, Marija išliko
Saugot mūsų vaikystės takų
Valerija Gintvainytė
TAVE KAS KARTAS ATRANDU AŠ VĖLEI
Tave kas kartas atrandu aš vėlei:
Rankas ir plaukus, ir akių gelmes,
Ant kairio skruosto rudą apgamėlį
Ir odą saulės ir bangų žymes,
Ir lūpas, vasaros spalvom tapytas,
Ir tavo plaukus gruodžio šarmose,
Ir tokį aiškų kaip rugsėjo rytas
Paveikslą savo tavo akyse.
Tave kas kartas atrandu aš vėlei.
Portretą savo tavyje regiu.
Ir išsiskaido nevilties šešėliai,
Kai mudu vėl su tavimi sykiu.
Net skaudžią naktį aš jaučiuos saugus,
Kai tu ramiai alsuoji per miegus.
JOHANESAS ROBERTAS BECHERIS
****
APIE GROŽĮ
Dėl tavo grožio pasakysiu viena:
Esi galbūt gražiausia iš visų!
Bet neužtenka žmogui to šiandieną.
Kas po grožiu tuo? Gal nyku, tamsu?
Sunku į klausimą šį atsakyti.
Ir aš jaučiuos bejėgis čia, deja.
Gal išorė tiktai grožiu tuo švyti
Ir neatspindi to, kas viduje.
Tiesa ir grožis priešingi du poliai!
Ir šiais laikais tą matome dažnai.
Juos skiria kartais begaliniai toliai.
Ir kaip suderint juos nebežinai.
Tavasis grožis aiškus pavyzdys,
Kad veidas menkas sielos atspindys.
JOHANESAS ROBERTAS BECHERIS
Tave kas kartas atrandu aš vėlei:
Rankas ir plaukus, ir akių gelmes,
Ant kairio skruosto rudą apgamėlį
Ir odą saulės ir bangų žymes,
Ir lūpas, vasaros spalvom tapytas,
Ir tavo plaukus gruodžio šarmose,
Ir tokį aiškų kaip rugsėjo rytas
Paveikslą savo tavo akyse.
Tave kas kartas atrandu aš vėlei.
Portretą savo tavyje regiu.
Ir išsiskaido nevilties šešėliai,
Kai mudu vėl su tavimi sykiu.
Net skaudžią naktį aš jaučiuos saugus,
Kai tu ramiai alsuoji per miegus.
JOHANESAS ROBERTAS BECHERIS
****
APIE GROŽĮ
Dėl tavo grožio pasakysiu viena:
Esi galbūt gražiausia iš visų!
Bet neužtenka žmogui to šiandieną.
Kas po grožiu tuo? Gal nyku, tamsu?
Sunku į klausimą šį atsakyti.
Ir aš jaučiuos bejėgis čia, deja.
Gal išorė tiktai grožiu tuo švyti
Ir neatspindi to, kas viduje.
Tiesa ir grožis priešingi du poliai!
Ir šiais laikais tą matome dažnai.
Juos skiria kartais begaliniai toliai.
Ir kaip suderint juos nebežinai.
Tavasis grožis aiškus pavyzdys,
Kad veidas menkas sielos atspindys.
JOHANESAS ROBERTAS BECHERIS
TROŠKIMAS
Paklausyk,
mieloji mano mama,
Liepos šimtametės kalba po langais.
Tai Tave jos šaukia
paprastais ir nuostabiais vardais -
motinai mielai skirtais...
Mama, Motina, Motule ir Mamyte,
jei gali atlėki kuo greičiau.
Šaukiame Tave net ir sugulę
kad užmigti būtų mums ramiau.
Net sapne vis trokštame matyti,
Tavo veidą ir akis, mielas.
Mama, kaip sunku man apsakyti,
tas naktis praleistas man skaudžias
Negaliu mieloji aš užmigti,
kai rankelės nerandu kitos,
norisi juk švelniai prisiglausti,
prie krūtinės tos švelnios.
Tavąjį alsavimą pajausti,
ir širdies plakimą jausti per miegus,
Nepaliki, Tu manęs užmigus -
nepaliki niekados vienos.
Tik gimtinėje po liepom,
kur vaikystė mano praleista,
Aš randu alsavimą motulės,
nors šiandieną jos jau ir nebėra.
Valerija Gintvainytė
Paklausyk,
mieloji mano mama,
Liepos šimtametės kalba po langais.
Tai Tave jos šaukia
paprastais ir nuostabiais vardais -
motinai mielai skirtais...
Mama, Motina, Motule ir Mamyte,
jei gali atlėki kuo greičiau.
Šaukiame Tave net ir sugulę
kad užmigti būtų mums ramiau.
Net sapne vis trokštame matyti,
Tavo veidą ir akis, mielas.
Mama, kaip sunku man apsakyti,
tas naktis praleistas man skaudžias
Negaliu mieloji aš užmigti,
kai rankelės nerandu kitos,
norisi juk švelniai prisiglausti,
prie krūtinės tos švelnios.
Tavąjį alsavimą pajausti,
ir širdies plakimą jausti per miegus,
Nepaliki, Tu manęs užmigus -
nepaliki niekados vienos.
Tik gimtinėje po liepom,
kur vaikystė mano praleista,
Aš randu alsavimą motulės,
nors šiandieną jos jau ir nebėra.
Valerija Gintvainytė
MORALAS LIETUVIŲ TAUTAI
IR KITIEMS
Geri ketinimai, vaiskūs rytai.
Šaukia tėvynė art ir akėt
Savo artimo veidą!
Protingos kalbos, nušvitus saulutė.
Lyja lietutis, džiaugias lietuviai
Priešo krauju!
Spalvotos nuotraukos, spalvingas rojus.
Visi išsigelbėjo nuo blogybių tvano.
Kiekvienas yra Nojus.
Kiekvienam po sūnų Chamą,
Tokį kaip A. Š.,
Tokį kaip tu.
Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 1999.
IR KITIEMS
Geri ketinimai, vaiskūs rytai.
Šaukia tėvynė art ir akėt
Savo artimo veidą!
Protingos kalbos, nušvitus saulutė.
Lyja lietutis, džiaugias lietuviai
Priešo krauju!
Spalvotos nuotraukos, spalvingas rojus.
Visi išsigelbėjo nuo blogybių tvano.
Kiekvienas yra Nojus.
Kiekvienam po sūnų Chamą,
Tokį kaip A. Š.,
Tokį kaip tu.
Šimkus, Antanas. Skradžiai: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 1999.
Swetimkunis
Prisiminimai
Ilgiuosi tavo šypsenos...
Ženevos mėlynajame vandenyje- matau tavas akis,
kurios ateina iš minčių ir prisiminimų tų senų...
Lyg jausmas trykštantis fantanas
mus traukianti trauka gi buvo...
dabar kaip alpes mes nurimę...
Ilgiuosi ir tavųjų rankų
tik ta tyra vienuolės rankų šiluma ant manos galvos primindavo tave...
Lyg džiaugsmo kupina širdis tada gi buvo
Kuri dabar nurimus ir liūdesį man neša.
Aš jau nebegrįžtu i tavą širdį
Až tai tikrai jauciu...
Dabar tik šešėlis pakelėje, svetimo ir pilkojo žmogaus...
Prisiminimai
Ilgiuosi tavo šypsenos...
Ženevos mėlynajame vandenyje- matau tavas akis,
kurios ateina iš minčių ir prisiminimų tų senų...
Lyg jausmas trykštantis fantanas
mus traukianti trauka gi buvo...
dabar kaip alpes mes nurimę...
Ilgiuosi ir tavųjų rankų
tik ta tyra vienuolės rankų šiluma ant manos galvos primindavo tave...
Lyg džiaugsmo kupina širdis tada gi buvo
Kuri dabar nurimus ir liūdesį man neša.
Aš jau nebegrįžtu i tavą širdį
Až tai tikrai jauciu...
Dabar tik šešėlis pakelėje, svetimo ir pilkojo žmogaus...
