A.Škėma
Aš norėčiau, kad senyva moteris ateitų pas mane ir tartų:
O vargšeli, man taip tavęs gaila.
Tada dingtų tarp molinių kapinių paminklų.
Man būtų lengviau, ir aš daug sau, ir aš daug kitiems - atleisčiau.
Dabar - - -
Neapkenčiu autobusų ir drėgnų vairuotojų rankų.
Pagarbinusių save poetų, žvairomis akimis sausoje eilutėje harmonijos ieškant.
Moterų, kurių akių baltymai stena: jos jau seniai įsivaidino, kaip reikia mylėti.
Drabužio dvokimo keliaujančių požemiais.
Nudažytųjų, kurie spokso į batų kainas vitrinose.
Gyvenimo: kodėl nemoku jo atsisakyti?
Savo artimųjų: jie sako, esu nevykęs benkartas, nes to noriu.
Jie teisūs: noriu ir būsiu nevykęs benkartas; šitokį save sutvėriau, šitokį mane sutvėrė.
Bet jeigu - - -
Nepažystama ir senyva moteris paglostytų mano plaukus, jeigu ji tartų:
O vargšeli, man tavęs gaila , tikiu, pranykčiau tarp molinių kapinių paminklų.
Domas Paukštys
Plaštakė
Žvaigždės spindi aukštai danguje,
Rankose savo laikau aš ją -
Naktinę plaštakę aukso sparnais
Jei ją paleisiu svaja pasibaigs...
Todėl švelniai laikau ją tylią
Jaučiu - prašo skristi nebyliai
Paleist negaliu - neleidžia širdis,
o jei nulėkus ji nesugrįš?
Nuneš slaptą svajonę mano
Kuri sau tyliai krūtinėj rusena.
Svajonę jausti, svajonę mylėti,
Svajonę sparnus širdelėj turėti.
Kurie pakeltų į dangų mane,
Atneščiau tau žvaigždelę delne.
Paimčiau ne vieną, surinkčiau visas -
Plataus dangaus skliauto sidabrines gėles.
Nukločiau aš tau kelią iš jų,
Kad ateitum žvaigždžių taku.
Tai tik svajonė, bet graži labai,
Jos man pavydi net angelai...
Staiga prisiminiau, kad rankose mano
Gyvybė mažutė pamažu rusena.
Jaučiu kaip senka jėgos jos,
Ji nori kilti aukštyn dangaus...
Atvėriau delnus ir pasakiau -
Plaštake skrisk pas meile greičiau,
Sakyk, kad myliu, suteik jai sparnus,
Lai jum abiem priklauso dangus!
Plaštakė paklausė, sparnai suvirpėjo,
Ji nuskrido kartu su pavasario vėju.
O aš į žvaigždes žiūrėt likau,
Ačiū tau, pavymui pasakiau.
Kai brendu naktimi
Aš nevertas
Švelnių
Tavo žodžių
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš
Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs
Aušrinėje
Sodžiaus
Giedorių
Gaidžių.
Aš nevertas,
Aš daug ko
Nevertas.
Amžinai
Amžinai
Neramus.
Ir ne vieną
Tave
Aš prisimenu
Kartais,
Kai brendu
Naktimi
Į tuščius
Ir nelaukiančius
Šaltus
Namus.
Tu tyra
Ir šviesi
Kaip Oginskio
Graudus
Polonezas.
Tu pabūk,
Dar pabūk,
Ilgesy
Klajūne
Ugnele
Neišblėsus.
P.Širvys
Aš nevertas
Švelnių
Tavo žodžių
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš
Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs
Aušrinėje
Sodžiaus
Giedorių
Gaidžių.
Aš nevertas,
Aš daug ko
Nevertas.
Amžinai
Amžinai
Neramus.
Ir ne vieną
Tave
Aš prisimenu
Kartais,
Kai brendu
Naktimi
Į tuščius
Ir nelaukiančius
Šaltus
Namus.
Tu tyra
Ir šviesi
Kaip Oginskio
Graudus
Polonezas.
Tu pabūk,
Dar pabūk,
Ilgesy
Klajūne
Ugnele
Neišblėsus.
P.Širvys
Sėdėjome
2007-12-31 15:24
Sėdėjome truputi tylūs
Į dangų akim atsirėmę,
Kol leidosi debesys gilūs
Ant virpančių mūsų šešėlių...
Ieškojom rasos akyse,
Bet ten tik du medžiai išvirtę
Į upę, kurios delnuose,
Skalauju vis dar savo širdį
Į rytą, kurio neturiu
Į laiką, kurio nebelaukiu,
Nes tirpstu su sniegu sykiu,
Nes su žolėmis vėl užaugu
Akimirkom virstu Dievu
Ir vėl įsilieju į viena -
Džiaugsmingu gyvybės šokiu,
Mirties nušviesta mėnesiena
2007-12-31 15:24
Sėdėjome truputi tylūs
Į dangų akim atsirėmę,
Kol leidosi debesys gilūs
Ant virpančių mūsų šešėlių...
Ieškojom rasos akyse,
Bet ten tik du medžiai išvirtę
Į upę, kurios delnuose,
Skalauju vis dar savo širdį
Į rytą, kurio neturiu
Į laiką, kurio nebelaukiu,
Nes tirpstu su sniegu sykiu,
Nes su žolėmis vėl užaugu
Akimirkom virstu Dievu
Ir vėl įsilieju į viena -
Džiaugsmingu gyvybės šokiu,
Mirties nušviesta mėnesiena
PIRMOJI NAKTIS
Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė,
Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo,
Ir kaip auksinė didelė katė
Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo.
Ką sakė nesuprantami kvapai,
Mums nemokėjo spinduliai išversti.
Užmerkusi akis, tu nusilpai,
Ir tavo angelas pradėjo verkti.
(H.Radauskas)
Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė,
Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo,
Ir kaip auksinė didelė katė
Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo.
Ką sakė nesuprantami kvapai,
Mums nemokėjo spinduliai išversti.
Užmerkusi akis, tu nusilpai,
Ir tavo angelas pradėjo verkti.
(H.Radauskas)
KELIONĖ PAS TAVE
Kelionė pas tave giliom pusnim per speigą
Beprotiškai trumpa tarytum žaibo blyksnis.
Vilioklė šypsena pavasariui nuteikia:
Man iki jos dabar - šviesiausios laimės žingsnis.
Tai žingsnis link tavęs. Žiemos pamirštas skonis.
Švelniausioji ranka pakvies į laimės glėbį.
Bandys sugrįžt atgal tyloj užstrigęs žodis.
Poetiška kalba - tiktai jausmų papėdėj.
O viskas, kas toliau - tamsoj užmigęs laikas
Ir šokanti liepsna, nerimstantys šešėliai
Ir staugiantis liūdnai laukuose žilas speigas-
Dviejų širdžių langai jam uždarytos vėlei.
Ruslanas Simonaitis
Kelionė pas tave giliom pusnim per speigą
Beprotiškai trumpa tarytum žaibo blyksnis.
Vilioklė šypsena pavasariui nuteikia:
Man iki jos dabar - šviesiausios laimės žingsnis.
Tai žingsnis link tavęs. Žiemos pamirštas skonis.
Švelniausioji ranka pakvies į laimės glėbį.
Bandys sugrįžt atgal tyloj užstrigęs žodis.
Poetiška kalba - tiktai jausmų papėdėj.
O viskas, kas toliau - tamsoj užmigęs laikas
Ir šokanti liepsna, nerimstantys šešėliai
Ir staugiantis liūdnai laukuose žilas speigas-
Dviejų širdžių langai jam uždarytos vėlei.
Ruslanas Simonaitis
apie dresūrą
tuščias stiklo indelis
barška kišenėje maistas
su extra narkotiku gyviams
virpa visi sąnariai
tiesiant ranką
pasiutusiam šuniui
koks tavo vardas, šunie?
kas tavo motina, tėvas,
kas šeimininkas?
ar moki tarnauti,
leteną kelti,
kada tariu labas?
duok labas, šunie,
aš tau įkąsiu
Rūta Brokert
tuščias stiklo indelis
barška kišenėje maistas
su extra narkotiku gyviams
virpa visi sąnariai
tiesiant ranką
pasiutusiam šuniui
koks tavo vardas, šunie?
kas tavo motina, tėvas,
kas šeimininkas?
ar moki tarnauti,
leteną kelti,
kada tariu labas?
duok labas, šunie,
aš tau įkąsiu
Rūta Brokert
Ėjau gyvenimo keliu,
Pasukdama į šalį kartais,
Kad prasilenkčiau su stipriausiais
Ir nesuklupčiau ties likimo vartais.
Atrodo, kalną didelį
Jau įveikiau.
Pakalnėj suklykė pelėda -
Aš viena supratau:
Sunkaus likimo paukštis
Nenuskris į šalį -
Tik retkarčiais pakils aukščiau.
Gyvenu: medžiai lange,
Beriantys aukso lapus,
Bejėgiškas judesys lovoj,
Artimo balsas telefono ragely,
Viltis - priblėstanti,
Bet vis dar gyva!
Danutė Kragaitė
Pasukdama į šalį kartais,
Kad prasilenkčiau su stipriausiais
Ir nesuklupčiau ties likimo vartais.
Atrodo, kalną didelį
Jau įveikiau.
Pakalnėj suklykė pelėda -
Aš viena supratau:
Sunkaus likimo paukštis
Nenuskris į šalį -
Tik retkarčiais pakils aukščiau.
Gyvenu: medžiai lange,
Beriantys aukso lapus,
Bejėgiškas judesys lovoj,
Artimo balsas telefono ragely,
Viltis - priblėstanti,
Bet vis dar gyva!
Danutė Kragaitė
Netikėjimas
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas, smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
A.Mackus
Papildyta:
"Tradicinis"
Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta.
Aidas Marčėnas
1996
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas, smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
A.Mackus
Papildyta:
"Tradicinis"
Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta.
Aidas Marčėnas
1996
Žiema parašė man ilgą laišką -
Žiūrėk balti žirgai atskrenda
Baltos snaigės dengia mano mintis
Baltos žvakės dega nesudega
Virš mano lovos
Balti plaukai - baltos kumelaičių uodegos -
Prigludo prie mano veido
Tamsoje balti pirštai
Ieško ištirpusios meilės
------------------------------------
Užmirštas mano dienas
Kažkas pasiskolino
Nesugrąžinamai.
Liko nesugrąžintas sniegas,
Šypsenos ir laikas.
Liko nesugrąžintos
Senos pirštinės,
Besisukanti plokštelė,
Stale išpjaustyta
Medinė širdis su užrašu, -
Viskas liko anapus durų.
---------------------------------------
Ar tu jauti, kaip tirpsta ledo žvakės?
Sudega, užgęsta ir vėl užsižiebia gyvenimai
Nutyla pasauliai,
Bet žvaigždės vis šviečia, milijonai žvaigždžių.
O tu lauki vienos,
Vienintelės žvakės šviesos.
Ir veidrodžiai nušvinta,
Ir akys nušvinta,
Ir tyliai kampuos krebžda pelės.
Arvydas Ambrasas
Žiūrėk balti žirgai atskrenda
Baltos snaigės dengia mano mintis
Baltos žvakės dega nesudega
Virš mano lovos
Balti plaukai - baltos kumelaičių uodegos -
Prigludo prie mano veido
Tamsoje balti pirštai
Ieško ištirpusios meilės
------------------------------------
Užmirštas mano dienas
Kažkas pasiskolino
Nesugrąžinamai.
Liko nesugrąžintas sniegas,
Šypsenos ir laikas.
Liko nesugrąžintos
Senos pirštinės,
Besisukanti plokštelė,
Stale išpjaustyta
Medinė širdis su užrašu, -
Viskas liko anapus durų.
---------------------------------------
Ar tu jauti, kaip tirpsta ledo žvakės?
Sudega, užgęsta ir vėl užsižiebia gyvenimai
Nutyla pasauliai,
Bet žvaigždės vis šviečia, milijonai žvaigždžių.
O tu lauki vienos,
Vienintelės žvakės šviesos.
Ir veidrodžiai nušvinta,
Ir akys nušvinta,
Ir tyliai kampuos krebžda pelės.
Arvydas Ambrasas
Aidas Marčėnas
"Vėlinės, 1990"
Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: Viešpatie, esu
tik balsis vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos purslelis, žiedas chrizantemos.
Tamsa nuo kopų slysta. Į mane
vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.
Šviesotamsa. Ir linija delne.
Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja
rudenė jūra. Ir su ja kartu
bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.
Tamsos ribas apskriedamas ratu,
suklinka paukštis. Bet many nutyla
stichijų gausmas. Kurčias, nebylus,
ramus nei krantas. Jūra susilieja
su manimi. Ir vaizdas šis gilus
spengioj tyloj. Ir dar labiau gylėja.
Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė
kurčiam ką šaukti, nebylio klausytis?
Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.
Ir čia riba. Ir jau pakaks dairytis.
Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu
tirštėja vaizdas. Ir prapliumpa lyti.
Ir kažkodėl man darosi neramu,
kada matau, kaip prietemoje švyti
negyvas paukštis, plakamas bangų.
Žvejų vėlėms palieka mano pėdos.
Pakrantėj žvakę vėjuose degu.
Dar lis ilgai... Ir taip ateis Kalėdos.
"Vėlinės, 1990"
Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: Viešpatie, esu
tik balsis vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos purslelis, žiedas chrizantemos.
Tamsa nuo kopų slysta. Į mane
vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.
Šviesotamsa. Ir linija delne.
Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja
rudenė jūra. Ir su ja kartu
bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.
Tamsos ribas apskriedamas ratu,
suklinka paukštis. Bet many nutyla
stichijų gausmas. Kurčias, nebylus,
ramus nei krantas. Jūra susilieja
su manimi. Ir vaizdas šis gilus
spengioj tyloj. Ir dar labiau gylėja.
Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė
kurčiam ką šaukti, nebylio klausytis?
Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.
Ir čia riba. Ir jau pakaks dairytis.
Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu
tirštėja vaizdas. Ir prapliumpa lyti.
Ir kažkodėl man darosi neramu,
kada matau, kaip prietemoje švyti
negyvas paukštis, plakamas bangų.
Žvejų vėlėms palieka mano pėdos.
Pakrantėj žvakę vėjuose degu.
Dar lis ilgai... Ir taip ateis Kalėdos.
Audros paukštis
Ligi žemės linksta pušys. Vėtra spiegia.
Raganos undinės žiaurią puotą kelia -
Kas budės prie lango naktį šią bemiegę?
Kas išdrįs keliauti viesulingą kelią?
Išsijuosę žaibai ima žemę plakti -
Lig padangių šoka bangos okeano -
Skrenda baltas paukštis per tą juodą naktį
Kur tu nusileisi, plienasparni mano?
Prieš siaubūnes audras tu sparnus ištiesęs
Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau!
Lydi baltą paukštį akys mano šviesios
Per mirties bedugnę į laimingą uostą.
1937.I.2.
Salomėja Nėris
Ligi žemės linksta pušys. Vėtra spiegia.
Raganos undinės žiaurią puotą kelia -
Kas budės prie lango naktį šią bemiegę?
Kas išdrįs keliauti viesulingą kelią?
Išsijuosę žaibai ima žemę plakti -
Lig padangių šoka bangos okeano -
Skrenda baltas paukštis per tą juodą naktį
Kur tu nusileisi, plienasparni mano?
Prieš siaubūnes audras tu sparnus ištiesęs
Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau!
Lydi baltą paukštį akys mano šviesios
Per mirties bedugnę į laimingą uostą.
1937.I.2.
Salomėja Nėris
