***
Pažinti patirti save
į patį dugną krenti
į pragarą paragauti
visų saldžiausiųjų vaisių
užginta nebeužginta
nes atgini
stebi save ir stebiesi
vėliau stebiesi
kad jau nebesistebi
Zelčiūtė, Dovilė. Lapkričio pratimėliai: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 2003.
Tu manyje visa, tarytum mano siela.
Aš visas Tavyje- gyvent Tavy man miela.
Tu tarsi mano saulė. Jaučiu Tavo švelnumą.
O aš tamsi naktis. Atnešiu Tau ramumą.
Matau Tave visur paskendusią gamtoj.
Tu tarsi mano laivas jūroje plačioj.
Tu lyg ryški žvaigždė- parodai šviesų kelią.
Tu mano mylimoji. Nuskinsiu Tau gėlelę.
Skęstu Tavoj širdy. Tu džiaugsmas ir kančia.
Esu Tavo šešėlis. Aš visada šalia.
Tu mano sielos angelas. Kur Tu mane neši?
Tu mano sielos džiaugsmas. Kodėl gi Tu verki?
Lola. Nešvaistyk laiko
Einu gyvenimo keliu,
Ir kas žingsnis suprantu,
Kiek daug išminties gavau,
Ir kiek kart apakinta buvau..
Kartais viduje šaukiu,
Dieve kaip sunku,
Tiek daug kartų klydau,
Kėliaus aš ir vel paslydau..
Mylėk,o ne kariauk,
Tik neskubėk-palauk,
Vienam džiaugsmo tu suteiksi,
Kitam širdi tik sužeisi..
Žodis kartais iš širdies,
Amžiams mintyse skambės,
Kai tik pykti tu užmirši,
Grožio pranašu pavirsi.
Auksas- neturi vertės,
Suprasi kai bedugnė artės,
Rodos buvo gera ir saugu,
O dabar juk taip baugu..
Greit baigsis šlovė,
Liks tik kaltė,
Padovanojai jaunystę pinigams,
Kada nors sakysi savo vaikams..
Laimė bega pro šalį.
Tuščiai praleidai gyvenimo daly,
Svajonėm ilgai negyvensi,
Nuvilsi draugus ir pasensi...
Einu gyvenimo keliu,
Ir kas žingsnis suprantu,
Kiek daug išminties gavau,
Ir kiek kart apakinta buvau..
Kartais viduje šaukiu,
Dieve kaip sunku,
Tiek daug kartų klydau,
Kėliaus aš ir vel paslydau..
Mylėk,o ne kariauk,
Tik neskubėk-palauk,
Vienam džiaugsmo tu suteiksi,
Kitam širdi tik sužeisi..
Žodis kartais iš širdies,
Amžiams mintyse skambės,
Kai tik pykti tu užmirši,
Grožio pranašu pavirsi.
Auksas- neturi vertės,
Suprasi kai bedugnė artės,
Rodos buvo gera ir saugu,
O dabar juk taip baugu..
Greit baigsis šlovė,
Liks tik kaltė,
Padovanojai jaunystę pinigams,
Kada nors sakysi savo vaikams..
Laimė bega pro šalį.
Tuščiai praleidai gyvenimo daly,
Svajonėm ilgai negyvensi,
Nuvilsi draugus ir pasensi...
Elegantiškai sninga
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiausiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai-
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais,-
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
Antanas Miškinis
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiausiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai-
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais,-
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
Antanas Miškinis
QUOTE(dangausvaivorykste @ 2008 01 14, 17:27)
Lola. Nešvaistyk laiko
Einu gyvenimo keliu,
Ir kas žingsnis suprantu,
Kiek daug išminties gavau,
Ir kiek kart apakinta buvau..
Kartais viduje šaukiu,
Dieve kaip sunku,
Tiek daug kartų klydau,
Kėliaus aš ir vel paslydau..
Mylėk,o ne kariauk,
Tik neskubėk-palauk,
Vienam džiaugsmo tu suteiksi,
Kitam širdi tik sužeisi..
Žodis kartais iš širdies,
Amžiams mintyse skambės,
Kai tik pykti tu užmirši,
Grožio pranašu pavirsi.
Auksas- neturi vertės,
Suprasi kai bedugnė artės,
Rodos buvo gera ir saugu,
O dabar juk taip baugu..
Greit baigsis šlovė,
Liks tik kaltė,
Padovanojai jaunystę pinigams,
Kada nors sakysi savo vaikams..
Laimė bega pro šalį.
Tuščiai praleidai gyvenimo daly,
Svajonėm ilgai negyvensi,
Nuvilsi draugus ir pasensi...
Einu gyvenimo keliu,
Ir kas žingsnis suprantu,
Kiek daug išminties gavau,
Ir kiek kart apakinta buvau..
Kartais viduje šaukiu,
Dieve kaip sunku,
Tiek daug kartų klydau,
Kėliaus aš ir vel paslydau..
Mylėk,o ne kariauk,
Tik neskubėk-palauk,
Vienam džiaugsmo tu suteiksi,
Kitam širdi tik sužeisi..
Žodis kartais iš širdies,
Amžiams mintyse skambės,
Kai tik pykti tu užmirši,
Grožio pranašu pavirsi.
Auksas- neturi vertės,
Suprasi kai bedugnė artės,
Rodos buvo gera ir saugu,
O dabar juk taip baugu..
Greit baigsis šlovė,
Liks tik kaltė,
Padovanojai jaunystę pinigams,
Kada nors sakysi savo vaikams..
Laimė bega pro šalį.
Tuščiai praleidai gyvenimo daly,
Svajonėm ilgai negyvensi,
Nuvilsi draugus ir pasensi...
sis labai patiko
Kai gimiau aš pirmą kartą,
pilku akmeniu gulėjau
gale lauko
prie pat kelio.
Žmonės ėjo, žiūrinėjo,
vaikščiojo aplink, kalbėjo,
badė pirštais,
bandė kūjais,
daug ką iš manęs daryt žadėjo.
Kai gimiau aš antrą kartą,
lieknu berželiu stovėjau
šalia miško
prie upelio.
Paukščiai tūpė,
plaikstė vėjas,
audros barė ir kankino,
saulė gydė ir augino,
žmonės žaluma grožėjos.
Kai gimiau aš trečią kartą,
pilku vieversiu skrajojau
virš to lauko
ir upelio.
Skaidrią giesmę
vis giedojau.
Saulei, dangui
ir berželiui,
žemės grumstui
ir artojui,
akmeniui pilkajam
laisvės himną dovanojau.
Angelina Zalatoriene
pilku akmeniu gulėjau
gale lauko
prie pat kelio.
Žmonės ėjo, žiūrinėjo,
vaikščiojo aplink, kalbėjo,
badė pirštais,
bandė kūjais,
daug ką iš manęs daryt žadėjo.
Kai gimiau aš antrą kartą,
lieknu berželiu stovėjau
šalia miško
prie upelio.
Paukščiai tūpė,
plaikstė vėjas,
audros barė ir kankino,
saulė gydė ir augino,
žmonės žaluma grožėjos.
Kai gimiau aš trečią kartą,
pilku vieversiu skrajojau
virš to lauko
ir upelio.
Skaidrią giesmę
vis giedojau.
Saulei, dangui
ir berželiui,
žemės grumstui
ir artojui,
akmeniui pilkajam
laisvės himną dovanojau.
Angelina Zalatoriene
J.Mekas "Aš nieko negyvenau"
Aš nieko negyvenau ir niekam
nieko nedaviau, pats
nieko neturėjau viskas, ką liečiau,
buvo tik skausmo kekės ir džiaugsmo
akimirkos -.
Nei vieno žmogaus aš nepadariau
laimingu
ir niekas man atvira širdimi niekados
savęs neatvėrė -.
Vogdamas gyvenau aš vogiau sau
dideles džiaugsmo akimirkas, vogiau
mergaičių ir moterų akis,
rankų palietimus.
Aš ėmiau ir išmaldas, aš ėmiau
aš melavau sau, sakiau, tai yra
meilė; o žinojau, tai buvo
iliuzija.
Mano gyvenimas yra
Niekas. Ką aš daviau kitiems?
Nieko. Kam manęs kada nors
tikrai reikėjo be mano
motinos kuriai tedaviau
skausmą -.
Aš nieko negyvenau ir niekam
nieko nedaviau, pats
nieko neturėjau viskas, ką liečiau,
buvo tik skausmo kekės ir džiaugsmo
akimirkos -.
Nei vieno žmogaus aš nepadariau
laimingu
ir niekas man atvira širdimi niekados
savęs neatvėrė -.
Vogdamas gyvenau aš vogiau sau
dideles džiaugsmo akimirkas, vogiau
mergaičių ir moterų akis,
rankų palietimus.
Aš ėmiau ir išmaldas, aš ėmiau
aš melavau sau, sakiau, tai yra
meilė; o žinojau, tai buvo
iliuzija.
Mano gyvenimas yra
Niekas. Ką aš daviau kitiems?
Nieko. Kam manęs kada nors
tikrai reikėjo be mano
motinos kuriai tedaviau
skausmą -.
Džiaugsmas
Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių
Kaip žemė aš iškart sužaliavau.
Tu atėjai - ir aš upelėm,
Plačiaisiais ežerais sualsavau.
Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia
Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.
Ir saulėje plasnoju dulkele,
Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.
Kaskadom saulės tu mane užtvindei.
Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk.
Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.
Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.
Janina Degutyte.....
Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių
Kaip žemė aš iškart sužaliavau.
Tu atėjai - ir aš upelėm,
Plačiaisiais ežerais sualsavau.
Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia
Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.
Ir saulėje plasnoju dulkele,
Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.
Kaskadom saulės tu mane užtvindei.
Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk.
Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.
Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.
Janina Degutyte.....
KELYJE
Tik pastovi kelionė mus tegali
Išgelbėti nuo baimės būti išmestiems:
Iš šilto lizdo, marmurinės salės.
Tik panieka, tik pašaipumas tiems,
Kas kerpėja, pelyja ir apsnūsta,
Ko nebegundo upės ir keliai.
Kaip gaila tų, kurie anksti panūsta
Stovėti ar sėdėt monumentaliai.
Tiktai drąsa, tik įprotis išeiti
Vidurnaktį, viduržiemį, iškart
Užvirus kraujui, susapnavus greitį,
Panorus jūros rūko atsigert,
Tegali mus išgelbėti nuo stresų,
Nuo išglebimo, sotulio, ligų,
Nuo nerimo išgirsti kitą tiesą,
Kuriai atremti nebėra jėgų.
O einantiems keliu nėra nelaukto -
Kas beatsitiktų - viskas normalu
Ir tenka plaukti, jeigu reikia plaukti,
Ir tenka skęsti, kristi nuo uolų,
Iškęsti audrą ir iškęsti sausrą,
Nakvoti tunely ir apleistoj pily,
Ir įprastai - kas rytą sveikint Saulę,
Kaip gerą draugę, sutiktą kely.
Tik pastovi kelionė mus tegali
Išgelbėti nuo baimės būti išmestiems:
Iš šilto lizdo, marmurinės salės.
Tik panieka, tik pašaipumas tiems,
Kas kerpėja, pelyja ir apsnūsta,
Ko nebegundo upės ir keliai.
Kaip gaila tų, kurie anksti panūsta
Stovėti ar sėdėt monumentaliai.
Tiktai drąsa, tik įprotis išeiti
Vidurnaktį, viduržiemį, iškart
Užvirus kraujui, susapnavus greitį,
Panorus jūros rūko atsigert,
Tegali mus išgelbėti nuo stresų,
Nuo išglebimo, sotulio, ligų,
Nuo nerimo išgirsti kitą tiesą,
Kuriai atremti nebėra jėgų.
O einantiems keliu nėra nelaukto -
Kas beatsitiktų - viskas normalu
Ir tenka plaukti, jeigu reikia plaukti,
Ir tenka skęsti, kristi nuo uolų,
Iškęsti audrą ir iškęsti sausrą,
Nakvoti tunely ir apleistoj pily,
Ir įprastai - kas rytą sveikint Saulę,
Kaip gerą draugę, sutiktą kely.
Gyvenk ne dulkele, ne smilga pakelėj,
Lakštingala ne visą naktį suokia.
Gyvenimo prasmės ir laimės didelės
Lengvai nepažadėk, pigiai neatiduoki.
Už viską užmokėti tik širdim gali,
Už rugio varpą, debesėlio spalvą.
Žeme eik išdidžiai kaip tie beržai,
Aukštai aukštai iškėlus galvą.
Lakštingala ne visą naktį suokia.
Gyvenimo prasmės ir laimės didelės
Lengvai nepažadėk, pigiai neatiduoki.
Už viską užmokėti tik širdim gali,
Už rugio varpą, debesėlio spalvą.
Žeme eik išdidžiai kaip tie beržai,
Aukštai aukštai iškėlus galvą.
