[Prisimenu, kai man buvo 13, tėvai leisdavo mums su broliu ir šuniu vieniems gyventi sode vasarą. Savarankiškumo mokino.
Toji mūsų kalytė, atėjus gimdymo laikui, pati to padaryti nesugebėjo. Padovonojo mums vieną gyvą šuniuką ir, deja, mirė..

Buvome vaikai ir nesugebėjome jos išsaugoti ir padėti
Bet mažasis jos sūnelis visgi išgyveno 7 metus net neparagavęs mamytės pieno. Prisimenu aš tą pirmą mėnesį

Sunku buvo. Tiesa, tėvai netikėjo, kad 13 metų vaikas galės išauginti šuniuką nuo pirmos savo gyvenimo dienos likusį be mamos. Bet man pavyko.

Tiesa, maitinamas buvo pienelių, skirtu žmonių kūdikiams ir vitaminų jokių negaudavo. Šildymas vyko prie radiatoriaus. O valymas - ramūnėlių tirpalų ir nuolaitinių skudūrėlių skalbimu. Net pas veterinarą nebuvo per pirmąjį savo gyvenimo pusmetį. Vienu momentu irgi maniau, kad neišgyvens, nes turėjo gimdymo traumą - nevaldė užpakalinių kojyčių. Vargšelis. Bet galų gale ant kojyčių jis visgi atsistojo ir praleido su manim net 7 metus. Dabar jau ir jo nebėra.
Užtad to šiuniuko išgelbėjimas išūgdė manyje labai didelę meilę šūnims. Mano namuose dabar gyvena kitas šuo, ne kiek nepanašus į mano vaikystės šunis. Ir auklėjamas, iš prižiūrimas pagal visas taisykles. Ir kartais pasvajoju apie antrą tokį pat didelį šunieką