labai faina tema

labai smagu pasijuokti iš to kas buvo taip siaubinga, bet gerai baigėsi
na mūsų vestuvėse labai didelių kuriozų nebuvo, bet baimės apturėjom išvakarėse... kadangi užsimaniau puokštę pasidaryti pati ir man reikėjo baltų rožių su rožiniu atspalviu-tai išvažiavom su vyru jų ieškoti po visus rajono augintojus... pirmiausia nuvarėm į pamiškę pas eigulį, bet tokios spalvos jis neturėjo, todėl pasukom atgal-kelias koks 1,5km per laukus žvyrkeliu... pakeliui dar sutikom traukiančius grybautojus miškan su dviračiais ir pėsčiomis... važiuojant vyras pastebėjo, kad neužsidaręs normaliai durelių-trinktelėjo jomis iš naujo ir nukūrėm toliau... kai nuriedėjom kokį 15km-pasigedom piniginės.... joje buvo vyro pasas, žiedai, krūva pnigų skirtų visoms vestuvių išlaidoms, teisės ir dar bala žino ko...

šalto prakaito išmušti bandėm atgaminti kur ji dingo... liko tik vienas variantas-tas durų trinktelėjimas miško žvyruotu taku...

nes ji buvo kaip tik tos pusės kelnių kišenėj ir iškrito... na turbūt įsivaizduojat su kokiu siaubu ir maldom pasukom atgal

dėkui dievui, kad tas kelias žvyruotas buvo ir jos apdulkėjusios nieks nepastebėjo... suradom...
sekantis įdomumas buvo, kad atvažiavęs mano pusbrolis pareiškė, kad jis rytoj (vestuvių naktį) išvažiuos namo, nes jam reikia parašyti lietuvių kalbos rašinį

Tai dar dabar juokas ima, kai pasižiūriu į fotkę, kurioj aš palinkusi prie lietuvių kalbos rašinio, o laikrodis jau rodo 23,30val.... vestuvių rytą irgi sunervino, nes šuokuoseną padarė tokią, kad košmaras....

bet laiko keisti nebebuvo... tik padraskiau pagal save truputį ir tiek...

na ir dar viena smulkmena nutiko, kad prieš zagsą ir fotografavimąsi atelje-turėjom dar laiko ir ėjom pasivaikščioti po aleksoto tiltu krantine... kai atėjo laikas jau eiti tuoktis-pastebėjau kad vėjas nulupo mano gėlę nuo suknelės, kuri dengė visą mano petį ir puošė

na bet čia jaunikis ir pabroliai pasibėgiojo po krantinę irvėl dėkui dievui ją surado...

netgi neįkritusią į vandenį...