Paskaitinėjau jūsų linksmas istorijas ir savo norėčiau parašyti.
Su kunigėliu susitarėm prieš pusmetį, sako, pas mus labai graži ir išskirtinė jungtuvių ceremonija ir vargonais groja. Klausiam, ar dar ateiti prieš jungtuves patikslinti. Kunigėlis užtikrina, kad nereikia, viskas užrašyta ir ateiti tik vestuvių dieną sutartą valandą. Taip mes ir padarėm, o atvaževę radom užrakintą bažnyčią ir kunigėlio nei kvapo. Prisibeldę i kleboniją klausiam, kur kunigas? Atsako, kad išvažiavo į laidotuves ir tuoj grįš. Po pusvalandžio laukimo, pasirodo kunigas, bet pasirodo ne mūsų, o jo draugas, kuris tik atvažiavo į svečius. Po valandos laukimo, kai svečių tarpe jau buvo įsitvyrojusi įtampa ir jaunikio tėvas apsiašarojęs ir visiškai supanikavęs, kad Dievas turbūt nenori, kad mes susituoktume (visa šita sužinojau tik po ceremonijos, nes visa laimė, laukėm lauke) pasirodė kunigėlis. Mus pamatęs labai nustebo, nes apie jokias vestuves jis nežino ir iš viso tik pirma savaite kunigauja vienas, nes klebonas atostogauja (tas su kuriuo tarėmės)

Bet sutuokti mus neatsisakė. Mes klausiam į kurią pusę kam stoti, o jis sako, nežinau, kaip norite taip stokite. Gerai, kad buvo draugas kunigas, kuris jam padėjo.
Laimingi, kad pagaliau viskas baigsis gerai, nubėgom prie centrinio iėjimo, atsidaro durys, kunigas išlenda ir apšlaksto iš širdies (kaip per laidotuves). Man tai kas, bet jaunikio dievobaimingiems tėvams, tai jau antras smūgis. Toliau jau viskas lyg ir nieko, bet aš nuleidusi akis pamatau kunigėlio basas kojas su įsispiriamom šlepkėm ir iš juoko vos tvardausi

Bet viskas tuo dar nesibaigė. Kunigėlis sako, sakykit priesaiką, o mes kokią priesaiką, mes nieko nemokam, tai jis tada "Žiūrėkit vienas kitam į akis ir skaitykit" (t.y. iš jo knygos). O jūs bandėte kada, žiūrėti į jaunikio akis, o skaityti iš kunigėlio knygos

Vaizdajuostei šis momentas labai juokingai atrodo

Po ceremonijos, kunigėlis, atsiprašė, jei buvo kas ne taip ir prisipažino, kad tai buvo jo pirmos jungtuvės. Ir liepė ateiti po savaitės, nes nežino kur yra santuokos liūdijimo dokumentai. Po savaitės nuėjom ir padovanojom nuotrauką, jis pasidalino savo įspūdžiais ir sakė, kad to niekad neužmirš, nes jam tai buvo didelis šokas

)) Mes šito irgi nepamiršime

Vėliau, kiek teko dar jį pamatyti bažnyčioje, tai jau iš tolo sveikindavosi ir klausdavo "Kaip sekasi?"