... na, tada ir aš apie savo dienelę papasakosiu.
Vestuves planavom patys be jokių tradicijų, tik gražią ir linksmą dieninę dalį ir vakarienę 20-čiai žmonių.
Diena (ankstus rytas) prasidėjo Palangoj, po poros valandų fotosesijos išvažiavom į Kauną "ženytis". MB už vairo, aš šalia. Kelias netrumpas, veikt nėra ką, sugalvojom visiems "paslaugų teikėjams", su kuriais tarėmės paskambinėt: ar viskas, gerai, ar visi mūsų pasiruošę laukia?
Pirmiausia jachtos kapitonui: sako - "ne, jūsų jachtos kur norėjot nebus (tokia balta su didelėmis baltomis burėmis)", bus kita (tokia tamsi medinė "caro maro" laikų)... Padėjom ragelį, nusiraminom, bala nematė.
Tada skambinam fotografui, turėjusiam Kaune mus fotografuot: sako - "kaip? Aš tai jūsų neprisimenu, mes tikrai tarėmės??

". Na, vyras jam papsakojo, kas mes tokie. Prisiminė. O jis Alytuj gyvena

Aš sėdėjau toj mašinoj ir negalėjau patikėt

. Bet fotografas "maladėc" - šoko į automobilį ir atrūko į Kauną. Prie bažnyčios pasirodė gal 5 min vėliau už mus
Bažnyčios ceremonija vėlavo pusvalandį. Stovim: aš prie durų mano išrinktasis prie altoriau, svečiai susėdę, visi laukiam... nieko. Pasirodo mūsų kunigėlis kitą ceremoniją ant stogo (Prisikėlimo bažnyčios) veda. O už manęs jau kita vestuvė renkasi, mano tėtis bando paaiškinti ir aniems situacią...
Vakarop vos sulipus į jachtą pradėjo pilt kaip iš kibiro (čia tai pasisekė, nes visą dieną iki tol važinėjom su cabrio). O jachtoj vietos buvo daug, net man atskira kajutė, tai spėjau ir numigt valandėlę..
Atplaukėm į restoraną, o ten kanalizacija patvinus

, salėj kvapelis nieko malonaus nepriminė

Kadangi išsigiedrijo, tai visus stalus ir vaišes padavėjos išnešė į terasą.
Dar, nuo karščio, trijų aukštų tortas visą vakarą po truputi sviro kaip Pizos bokštas, bet už tai labai skanus buvo
Nė vienas iš šių atsitikimų nuotaikos nesugadino. Mes jau buvom nusiteikę dėl nieko nestresuot. Čia manau vienintelė išeitis (jei tik, žinoma, kokia tikra nelaimė neatsitinka).