Nekaltybės paieškos po vestuvių

Supratau, bet tai dar nereiškia, kad iškraipymai pagražina perėjimą.
Papildyta:

Tai jei kažkas puikiai jaučiasi sulaužęs savo pažiūras, problemos turbūt irgi nebėra? Belieka palinkėti ilgo ir laimingo gyvenimo, o ne rūpintis kažkieno pančiais ir bizūnais.

Vėlgi galiu autoritetingai pareikšti su visa krūva nuorodų į mokslinius šaltinius (jei bus noras), kad simboliai, atitrūkę nuo realios tikrovės ir ja neparemti, yra negyvi, t.y. neveiksmingi simboliai. Kertinis akmuo, yra svarbiausias elementas, laikantis konstrukcijos dalį. Konstrukcijos dalis nėra visas statinys, todėl statinyje yra keli kertiniai akmenys. Vienas kertinis akmuo gali būti naudojamas tik labai nedidelei konstrukcijai, pvz. postamentui sutvirtinti. Todėl žiūrint iš realių žemiškų-ūkiškų realijų poetiniai svaičiojimai apie "simbolinį kertinį akmenį" yra truputį keliantys šypseną. Nes, tokiais atvejais, kaip sakoma, matomas medis, bet nepastebimas miškas.
Papildyta:


Atkreipiu dėmesį, kad tai - ne iškraipymai, o analogija. Ar reikia pateikti nuoseklų loginį ryšį?

Papildyta:


Smalsute, nuslydai paviršiumi. Pati puikiai supranti, kad esmė yra ne pančiuose ir bizūnuose. Tai tebuvo vaizdinga metafora.

Prasom.ui.. reikia!
Labai idomu...

kokia smalsutė

Krikščioniškuoju požiūriu šeima ir nėra visas statinys - tai dalis bažnyčios.

Nu ką čia ir beaiškinti tokiai gudriai moteriai kaip Tamsta Paprastai kalbant tiek valgymas, tiek seksas yra paremti žmogaus fiziologija, jei konkrečiau - instinktais. Jei tikėsime dieduku Froidu (o juo priimta tikėti ), kuris teigė, kad yra du esminiai instinktai - Eros (gyvybės, išgyvenimo, giminės pratęsimo) ir Tanatos (mirties, agresijos, savęs įtvirtinimo, valdžios išsikovojimo), tai suprasim, kad valgymas ir seksas iš esmės yra broliai dvyniai. Aišku, jūs priminsit, kad mes gyvename XXI a. ir esam daugiau ar mažiau apvaldę savo instinktus. Ir būsit visai teisi, nes kultūrinės tradicijos beigi intelektas (o tai ir yra instinktų apvaldymas), mums neleidžia ir labiausiai išalkusiems vaikytis katinus, juos nudobti stačiai gatvėj ir čia pat susikurti lauželį. Lygiai taip pat tos pačios tradicijos "užėjus morčiui" mums neleidžia insisagyti į pirmą pasitaikiusį praeivį ir tįsti jo į atokesnę vietą. To pasėkoje mes renkamės ir meniu, ir patnerį. Tačiau, kaip dažnai reikalaus mūsų organizmas maisto (arba sekso) - normaliai gyvendami mes nesureaguliuosim. Vienam žmogui pakanka sočiai prisikirsti ryte, kitam būtina drūčiai prisivalgyti vakare, trečiam reikia penkiskart per dieną palesioti mažais kasneliais - tai individualu. Tas pats galioja ir seksui. Aišku, galima eiti prieš savo organizma, mariotis dietomis ir pan. Bet ėjimas prieš organizmą, kaip taisyklė, psichologinio pasitenkinimo nesuteikia (nekalbu apie atvejus, kai dieta būtina medicinine prasme). Jei žmogui norisi sekso kartą į du mėnesius, o jis verčiamas tą daryti dusyk per savaitę, didelė tikimybė, kad jis išvirs į frigidišką moralistą (bo ir nuo saldžiausio pyrago subinė sulimpa, ypač kai jo nemėgsti), jei žmogui sekso norisi dukart savaitėj, o tegauna kartą į du mėnesius, ans taps arba sugižusiu nervingu neurotiku, arba bledūnu (bo kad ir kaip jį įtikinėtų, kad sveikiausia yra sausa duona su vandeniu ir avižinė košė, jis, užuodęs kaimyno darže čirškinamos mėsytės kvapą, vėliau ar anksčiau arba revizuos savo skladukus, arba iškeliaus ten, kur didesnis meniu pasirinkimas).

Tai jei sugriuva seima, turetu sugriut ir baznycia? Ar cia kaip? Nu seimos griuva, o baznycia stovi

O kame ta esmė? Žmogus, kuris nesivadovauja įsitikinimu, jog lytiniai santykiai galimi tik santuokoje, tol ir keis partnerius, kol išsirinks teikiantį geriausius seksualinius potyrius - su bizūnais ar be jų. Kitaip tariant, fiziologiją laikys vienu iš kertinių laimingo gyvenimo akmenų ir ant menčių jos tikrai neguldys, nes pagal jo pažiūras tai būtų perdidelė kaina. Tačiau žmonės, kurie sekso nelaiko pasirinkimo kriterijumi ir tuokiasi be tokio pobūdžio potyrių bagažo, labiau kreipia dėmesį į būsimojo/-osios įsitikinimus, pasaulėžiūrą - tai tampa bene esminiu dalyku, kas sieja šiuodu žmones, ir kažko ypatingai "laužyti" netenka.

Nereikia ideologinių lia-lia. Bažnyčia moka už komunalines paslaugas? Sprendžia į kurį darželį/mokyklą vaiką leisti? Paskirsto šeimos finansus? Sudalyvauja už jus rinkimuose? Eina į tėvų susirinkimus? Nuveža sugedusią mašiną į autoservisą? Gamina vakarienę? Slaugo sergantį vaiką? Visus esminius gyvenimiškus klausimus sprendžia šeima, o ne bažnyčia.

Bažnyčia - ne architektūrine, o dvasine prasme.

Galiu tau atsakyti kaip žmogus, kuris nesivadovauja įsitikinimu, kad lytiniai santykiai galimi tik santuokoje. Nes su antru vyru, bažnyčios akimis žiūrint, mes ir apskritai ne jokie ne sutuoktiniai, o susimetėliai nusidėjėliai. Tačiau, kaip bebūtų keista, mano gyvenime partnerių buvo juokingai mažas skaičius, net nerašysiu, bo šioje visuotinėje COSMO eroje netgi gėda prisipažinti (nors, pagal tavo logiką, aš turėjau varinėti per vyrus kaip bitė). Bet, matai, aš, nors ir laisvamanė, esu išranki Nors progų ir turėjau, ale nenorėjau. Ir dar keisčiau - man visada buvo ypatingai svarbi man artimų žmonių pasaulėžiūra. netgi sutinku, kad tai vienas iš esminių dalykų, siejantis žmones. Skirtumas tik tas, kad aš seksui (jo vaidmeniui santuokoje) teikiu didesnę reikšmę nei tu.

Nereikia priklausymo kažkam tapatinti su besąlygišku paklusnumu ar pieštis kažkokius hierarchijos laiptelius. Nejau Tavo gyvenimas susideda tik iš mokesčių, finansų, rinkimų? Juk tai tėra išorinė gyvenimo pusė.
Sutuoktiniai gali labai sėkmingai susirieti dėl bet kurio iš šių gyvenimiškų klausimų tiek, kad savaitę nesikalbėtų, nebent pritaikytų kokius kvėpavimo ar savirelaksacijos pratimus, o tikintis žmogus stiprybės semiasi ir iš tikėjimo. Beje tikriausiai skirtingai vartojame sąvoką "bažnyčia", nes tai toli gražu ne "vien įstaiga, kurioje dirba kunigai", o bendruomenė, kurioje visada yra žmonių, tiek susiduriančių su tokiais pačiais rūpesčiais, tiek su jais jau susidorojusiais.