Na stai priartejo ir mano savaitgalis, jau baisu darosi, o kiek dar darbu
, po pirsliavimo galesiu ir as pasakyti savo pastebejimus, o gal kam ir scenariju atsiusti. Man atrodo, kad po pirsliavimo galvosiu, kad reikejo dar ta ir ana padaryti... kaip ir visada
gal turit kokiu zodziu pries pradedan eiti per tilta?
Ikeliu pora tostu, kuriuos sakysiu, man jie labai
Tostas uz draugusGyveno karta, senas, senas seneliukas. Vieną vakarą išėjo jis į sodą, šalia namelio. Atsisėdo po obelim, žiūri į saulėlydi ir galvoja. O Dieve, Dieve, kiek man liko metų gyventi šioj žemelėj? Ir tada jis išgirdo balsą:
- O kiek tu norėtum, mano sūnau?
Tada senelis pažiūrėjo į obelį ir tarė:
- Kiek ant šios obels lapų.
- O ne, negaliu aš tau tiek leisti. Atsakė Dievas
- Na gerai, tiek kiek ant šios obels obuolių.
- Ne ir tiek aš tau negaliu duoti, bet aš tau leisiu gyventi tiek metų, kiek tu turi draugų.
Seneliukas nubraukė ašarą, neturėjo jis draugų....
Tad pakelkime taures už jaunųjų draugus ir už jų ilgus gyvenimo metus.
TostasGyveno karta neturtinga šeima. Nevisada ant jų stalo duonos būdavo, bet kai ją valgydavo, visada dalindavosi. Moteriškė juodąją, apkepusią riekės plutą pati suvalgydavo, o jos manynu skaniają minkštą dalį atiduodavo savo vyrui. Ir taip jie nugyveno ilgus metu, taip dalindamiesi duona.
Kartą moteriškė pagalvojo, kodel pačiai man nesuvalgius, jos manymu ta skanią minkštą duonos dalį. Ji apipjovus juoda plutą padavė vyrui, o pati pasiliko sau gardujį kasnelį.Vyro akyse sužibo ašaros ir jis tarė: Ačiū brangioji, kad kartą pagalvojai ir apie mane, aš visą gyvenimą svajojau apie tą juodą apdegusią plutą.
Tad gyvenkite mylėdami save, kad šalia jūsų artimas jaustusi laimingas.