QUOTE(Lotari @ 2008 02 11, 22:02)
kai aš ėjau krikštyti manęs kunigas paklausė ar padėsiu
užauginti vaikelį doru žmogumi, kadangi atsakymas mano buvo teigiamas, vadinasi tai kaip ir tampi vaikelio antra mama/tėčiu
bent aš jaučiuosi antrąją jo mama
aišku krikšto tėvai atsakingi ir už dvasinį gyvenimą, bet tuo labiau , pripažinkim, rūpinasi tėvai.
Užauginti doru žmogumi ir tiesiog užauginti šiek tiek skiriasi.
Tėvai rūpinasi visapusišku gyvenimu. O krikštatėviai daugiausia dėmesio turėtų skirti dvasiniam ugdymui. Tik dažniausiai kasdienybėje matome kitaip.
Papildyta:
QUOTE(Owly @ 2008 02 11, 22:58)
ir mums kunigas sakė, kad privalome padėti tėvams užauginti vaiką doru žmogumi ir dar pridėjo, kad atsitikus nelaimei tėveliams, mūsų pareiga būtų jį užauginti. Baisu galvoti apie blogus dalykus, bet savo krikštasūnio nelaimėje tikrai nepalikčiau ir auginčiau jį kaip savo vaiką, nesvarbu, kad nėra jokių dokumentų įpareigojančių to, bet aš jaučiu moralinę pareigą. Dėl šios priežasties tikrai nesiruošiu prikštyti daug vaikų
Tikiuosi, kad nereikės atsisakyti kada nors, nors vieną kartą beveik teko
Kažin ar galima atsisakyti pasiūlymo būti krikštomama?
Atrodo, ir aš esu girdėjusi, kad reikia ištikus nelaimei pavaduoti tėvus, bet manau, kad tai gal prideda pati Bažnyčia nuo savęs, nes artimos giminytės ryšiai dėl tolimų krikštatėvių tikrai nesumažėja.
Kadangi mano krikštasūnis yra vienas iš artimiausių pagal giminystę, tai man ta kunigo frazė kaip ir neužkliuvo.
Juk ir taip būčiau ėmusis prireikus.
Papildyta:
QUOTE(Owly @ 2008 02 11, 22:58)
Kažin ar galima atsisakyti pasiūlymo būti krikštomama?
Geriau nereikėtų to daryti.
Nebent jautiesi, kad šiuo metu esi dvasiškai nestipri ir vaiko ugdyti nepajėgtum.
Bet vertinant pagal tai, kad vaikui tai ateity sužinojus gali būti trauma, kad jo kažkas atsisakė, ir nedideles (realiai) pareigas (juk niekas už jų atlikimą taip akivaizdžiai nebaudžia, daugiau gal pats save), galima pabūti su vaiku bent jau tą svarbią akimirką.