QUOTE(Irka69 @ 2007 06 22, 10:46)
Super
Pasisekė tavo vaikams. Tik čia kurioje vietoje lieka vyras? Ar jis nesijaučia atstumtas ir vienišas?
Nu kartais tai ir lieka "už borto"
. Bet mažius ir per jo veidą perlipa, "išsidilgina" švelnią kojyčių odelę į tėčio ūgtelėjusius šerius
, kartais ir į jo nosį prileidžia seilių
(susimaišo gi vaikas - jam bile iškilimas, tai ir čiumpa kaip papulį).
Bet vyras gi žino, kad nebūsim visą gyvenimą susiglaudę tik mudu abu. Kad tarp mūsų sprausis leliukai... Juk patys labai norėjom, ilgai laukėm gandrų.
Negaliu komentuoti nepatogumo, kurį sukelia kūdikis, gulėdamas tėvų lovoj. Aš su vyresnėliu miegojau iki 1,5 metų. Po to kažkaip jis suprato, kad jam patogiau vienam, savo lovoj. Nežinau, gal tokia santykių motina - vaikas raida: iš pradžių labai labai glaudžiau, po to pamažu "atleidinėjau". Juk ir žindymas tapo sunkesnis, nes išaugo dantys, pasidarė judrus... Po to iš tikro supranti, kad kitas labai šalia gulintis ŽMOGUS trukdo pailsėti. Bet tai turi ateiti savaime, natūraliai, abiems - mamai ir vaikui.
Dabar, kai vyresniam vaikui 4 metai, man net į galvą neateina mintis miegoti kartu su juo...
Bet kūdikėlis... Kada jam reikia šilumos, jaukumo, saugumo, ir kai pirmais metais jis pažįsta pasaulį... Jam reikia kiaurą parą jausti mamą... Nu mano tokia nuomonė. Bet ir MAN jo labai reikia šalia
Būna, kad atsikeliu skaudančia galva, nepailsėjus, nes jis norėjo tiesiog pažįsti gal 20 kartų per naktį. Tačiau niekad nepagalvojau, kad reiktų jį iškelti į atskirą lovą. Jis ir pats išeis, tik reikia truputį palaukti
Iš Lietuvos emigravo jau ir delfinai...