Sveikos,
Mes taip pat turėjome tokių bėdų, bet jau visus dantukus susitvarkėme.
Mano situacija sudėtingesnė, nes mažius serga cukriniu diabetu, ir maniau lig šiol , kol jūsų nuogastavimus neperskaičiau, kad tik tokiems ligoniukams su dantukais būna bėdos, bet va...ir jums ne kas.
Mano mažiui š.m. 1m. ir 11 mėn.
ir dantukai jau seniai pradėjo trupėti, t.y. tiesiog "nukrisdavo" visas emalis nuo visu dantukų, ypač negražiai atrodo priekiniai,-tad pirmiausiai nuo jų gydymą pradėjo,-tai tepėm ir dabar aš pati tepu kasdien su fluoro laku.
Na o krūminiai dabar pas jį visi sugydyti, ir mums siūlė narkozę, bet aš pabijojau, kad jis netalaikys jos dėl savo ligos.(nes taip mes buvome papauolę i reanimacinį).
ir mes su gydytoja elgėmes drąstiškai,-tiesiog per prievartą aš jį pražiodindavau, gydytoja įstatydavo toki "kanduką", kad nesukąstų dantukų, ir taip per didelius prakaitus gydėmės turbūt apie 5 mėn., nes reikėjo visų dantukų nervus ištraukti, o tai jų gydymas užtrunka.
Mums patarinėjo su narkozę, bet jei dantukui nėra reikalinga traukti nervų, nes kitaip sakė, reiktų ištraukti, o tai negerai dėl tolimesnių dantukų augimo.
Aš manau, kad narkozė blogai.
Reikia kantrybės, o dėl baimės dakatarams, tai priklauso individualiai nuo kiekvieno žmogiuko.
Aš turiu du berniukus,ir abu į tai reaguoja skirtingai.
Mažiukas tiek daug "nukentejęs" nuo daktarų, bet labai kas kart normaliai reaguoja, ir ačiū pasako, ir juokiasi,-toks jis jau yra.
O didysis-tai net per didžiules kalbas, ir pastangas sutiko susitvarkyti dantukus,-su juo man sunku.
Ir dar labiausiai priklauso nuo gydytojo, nes aš vaikams pakeičiau apie 5 gydytojus, kol parekomnedavo gera vaiku stomatologę.
Dabar mes gydomes nebijodami.
Sėkmės visoms.