Norėjau pasidalinti savo patirtim dėl tuštinimosi baimės. Mūsų sūnų taip pat ištiko ši krizė. Jam 2m. su trupučiu. Viskas prasidėjo nuo to, kad paskystėjo viduriukai ir kai viduriukai vėl ėmė tvarkytis, t.y. kai pakakojo dešrelės formos kakučiu, jis išsigando to kakučio prie užpakaliuko (kadangi jis pakakodavo tik kai uždėdavau pampersiuką, stovėdamas, reguliariai kiekvieną vakarą prieš einant miegot). Su šlapinimusi problemų jau nebeturėjome, tvarkingai pasiprašydavo ant puoduko.
Taigi, išsigando jis kakučio ir jau kitą kartą delsė tai atlikti. O kai po kelių dienų surietė reikalas, tai buvo baisu, rėkė, klykė prakaitavo, trypčiojo...kol galiausiai kakutis pats išlindo. Tuomet man buvo šokas, nes nezinojau, kad šitaip vaikas gali kankintis ir priešintis savo natūraliems reikalams, nežinojau kaip jam padėti.
Nuo to momento praėjo maždaug 2-3 savaitės. Buvo baisu stebėti, kaip jis nori kakoti, bet nekakoja, bijo. Jam pasidarė niekas nebeįdomu, paliko toks apatiškas, susikoncentravęs į raminančius užsiėmimus: ištisas valandas dėliodavo daiktelius iš vienos dėžutės į kitą ir pan., kad tik negalvot apie kakojimą. Nusprendžiau išoriškai niekaip jam nelengvinti, t.y. nedėjau klizmų, žinodama, kaip jis neperneša žvakučių, kad neįvaryčiau dar didesnės baimės ir nemalonių emocijų susijusių su kakojimu. Tiesiog prispyrus reikalui jau kai visai prispiria ir jau pats kakutis nebeturi kur dėtis, o tik išlyst, laikydavau jį už rankučių, sakydavau, kad "viskas gerai", "nebijok". Pastatydavau šalia puoduką ir atsisėdusi šalia kartu su juo laukdavau, kol išlys kakutis. Tada, kai pagaliau ateidavo ilgai lauktas momentas ir kakutis išlysdavo (jei spėdavau pakišdavau puoduką jei ne, tai tiesiog įmesdavau kakutį į puoduką), tada labai džiaugdavomės jo pergale - plodavom, juokėmės, rodėm "liux" ir panašiai. Tada duodavau jam pačiam nunešti kakutį iškratyti į klozetą ir nuleisti vandenį, padaryti "ate" kakučiui. Tiesiog mėginau paskatinti nebijoti, "susidraugauti" su kakučiu. Jei jis būtų norėjęs, gal netgi paliesti kakutį.
Po poros savaičių vargelio, jis jau pats pasako "kaku", kartais pats net atneša puoduką ir atsisėda ir padaro kakutį kasdien, o karais ir dukart. Be abejo, šiek tiek baimės dar yra išlikę ir abejonių, ar daryti ar ne, tačiau nebėra tos panikos, kuri buvo pradžioje.
Ir visas mamytes susidūrusias su tokia kakojimo baime, paraginčiau tiesiog mėginti maistu palaisvinti viduriukus (mes atsisakėm tam kartui bulvių, davėm mėsytę su daržovėm, džiovintų slyvų, razinų, kviečių sėlėnų į košes, jogurto, kivi, daug gerti, sumažinom miltinius produktus...+ žuvų taukai ir porą dienų "Duphalak" syrupuko) ir duoti vykti reikalui pačiam savo tėkme. Prispyrus jau reikalui tiesiog padrasinti, palaikyti savo mažylį ir labai pagirti ir pasidžiaugti "pasiekus pergalę". Didelės kantrybės ir viskas stos į savo vietas!