QUOTE(Metinekava @ 2013 07 31, 07:58)
Koki dar darba? Jei norite pasakyti, kad reikia kalbetis, tai zinoma, kad reikia. Tik jei moteris sako, kad nori tapti zmona ir vis apie ta kalba, tai jau ir pasipirsimas praranda savo reiksme, nes vyras kaip ir priverstas gaunasi. Todel, nemanau, kad apie tai reiktu daug kalbeti, prasyti ar pan, nes ta sprendima turi pats vyras priimti savarankiskai. O ka gali padaryti moteris, tai tik myleti, rupintis ir stengtis, kad abu butu laimingi, kad jis noretu ja vesti, ja pasitiketu.
Man labai keista, kai poros pragyvena daug metu 5-10, o vyras nesipersa, kalbu butent apie tuos atvejus, kai moteris to laukia laukia, kuria forumuose temas, guodziasi draugemis. Tikriausiai pasakyciau, kad jei ateities su manimi nemato, reiskia-skiriamas. Bet tada ir vel, gal pasipirstu is baimes prarasti..
Aš jau rašiau, kokį, mano galva, darbą reikia su savimi atlikti - tiesiog apsvarstyti, kodėl norima santuokos, kodėl nesipiršimas sukelia nesaugumą, kas apskritai sieja su partneriu. Bet kokie pokyčiai visų pirma prasideda nuo pokyčių viduje, ir, sakykim, gyvenant formule "šitas nesiperša, ieškau kito, kitas nesiperša - ieškau kito" - galima visą gyvenimą pravirkauti šokinėjant nuo žiedo prie žiedo, jeigu nėra kažkokių viduje sudėliotų taškų ir pasikeitimo. Nėra tokio dalyko kaip "aš nepatenkinta situacija, kuri man nutiko, bet aš prie tos situacijos neprisidėjusi".
Na, o inicijuoti vyro pasipiršimą ar manipuliuoti man atrodo absurdiška... bet kai kurios tai daro, matyt, vis dėlto santuoka tiek jau svarbi, kad nesvarbu, kas vyksta tarp partnerių, svarbiausia, kad "būtų oficialiai". Kalbėtis, manau, verta ne dėl pasipiršimo iškaulijimo, o paprasčiausiai siekiant išsiaiškinti geriau situaciją. 5-10 metų kankintis, suktis vis tame pačiame rate, vis tomis pačiomis mintimis man atrodo beprasmiška, bet bet kokius pokyčius visada raginsiu atlikti nuo pokyčių savyje.