QUOTE(jbs @ 2007 07 16, 13:42)
Aš, tiesą sakant, nesuprantu, kam gali būti įdomu gimdymo istorijų klausytis (išskyrus galbūt nėštukes, kurios pačios tuoj pirmą kartą gimdys ir jos klausia iš baimių visokių, o ne smalsumui patenkinti). Kaip apskritai gali šauti į galvą mintis klausti "na ir kaip..."?
Jei sulaukčiau tokio klausimo, tai nepasidrovėčiau paklausti: "o kada paskutinį kartą Tave vyrelis pamylėjo ir kokiu būdu?" Man atrodo, kad intymesnio dalyko už gimdymą būti negali. Tuo labiau, kad jokiais pasakojimasi neatpasakosi nei savijautos, nei skausmo, nei džiaugsmo. O kas ką su gimdyve darė "po visko", ji dažniausiai ir pat nežino - ne tas galvoj. Tai kam iš viso klausinėti?
sutinku, kad gimdymas - labai intymi patirtis. ir gimdyvei visai nebutina su smulkmenomis atsakineti i kiekvienos tetules klausimus. tachiau bent man gimdymo istoriju klausytis visada idomu.
kai laukiausi pirmojo vaikelio - buvo idomu, nes nezhinojau, kaip bus. klausiausi gimdzhiusiu draugiu pasakojimu ir gaudzhiau kiekviena smulkmena - kas, kaip, kada, kur, kodel ir ypach - kaip jautesi... lygiai taip pat skaichiau kiekviena i po akim pakliuvusia gimdymo istorija. ir ypach domino tokie tie dalykai "apie kuriuos nekalbama" - butent toji intymioji patirtis, nes norejau suzhinoti, ko galiu tiketis gimdydama.
o kai pati jau buvau gimdzhiusi - su nemazhesniu susidomejimu klausiausi pasakojimu apie gimdymus, nes norejosi palyginti savo ir kitu moteru patirti.
todel manes nestebina tokie klausimai