Oi, mergaites! Kaip gerai, kad sia tema netycia radau! Pazadu: uzsuksiu dazniau!
Kaip tik norejau uzvesti panasaus pobudzio. Metciau strelikes sen bei ten ir nesulaukiau atgarsio...
Mums dar tik 10-ta savaitele kapsi, o knygu prisipirkau ir visos mano

drauges skaito. Man A. Zarskaus knygos kaip atgaiva.. Ir nestuma as suprantu ne kaip fiziologini pasikeitima. Stengiuos isiklausyti i savo busenas, mintis, kad pajusciau bendravima. Nes tik musu minciu deka formuojam busima gyvybe. Pries kelias dienas atejo mintis, kad as kaip mama esu pasirinkta tam, kad atlikciau naujos gyvybes persikunijima i fizini kuna. Ne veltui sakoma, uzauginai vaikus ir paleisk... Tai ne Tavo nuosavybe. Tau duota garbe, kad per Tave ateina kitas zmogus. Tavo pareiga- suformuoti pilnavertiska asmenybe, kuri eis toliau jai skirtu keliu...
Pasidziaugiu, kad nuo pat pirmos dienos, kai suzinojau, kad laukiuosi nebuvo nei dienos neigiamoms mintims, emocijoms. Kaip mano ginekologe sake: per savo praktika turiu tik antra nestuke, kuri taip sviecia.. Ir tai buvo man pats graziausias komplimentas!
Tikiuosi, kad atrasiu dar ne viena panasiai mastancia!