pats ilgai nejo,bijojo kitu,kai apsiprasdavo tada pats kibindavo
Maniškis labai bendraujantis, mėgsta būti kalbinamas, tai jei žmogus jam patinka, nebijo, tai aišku duodu, tuo pačiu ir mano rankos pailsi. Bet tai tik draugams ir artimiesiems, ne kiekvienam pirmam pasitaikiusiam 
pirma menesi neduociau laikyt. taip elgiausi su pirmu. kas cia? parmoga? palaikyt vaika. jam to visai nereikia, jis neturi dar noro bendraut su svetimais, jam geriausia pazistamose teveliu rankose.
kalbu apie naujagimi, ne apie puses metu ar vyresni vaika
kalbu apie naujagimi, ne apie puses metu ar vyresni vaika
leidžiu palaikyti, nesuprantu tokio mastymo, kad vaiką gali laikyti tik seneliai 
paskui ir bijo vaikiukai svetimu iki mėnesio ar dvieju nenorėjau ir aš, kad iminėtu, bet retkarčiais duodavau, nes nesmagu būdavo atsakyti, ne neimk
paskui ir bijo vaikiukai svetimu iki mėnesio ar dvieju nenorėjau ir aš, kad iminėtu, bet retkarčiais duodavau, nes nesmagu būdavo atsakyti, ne neimk
As irgi labai nenoredavau duot. Bet niekas manes net neklausdavo. Paimdavo is lovytes nors ir snuduriuojanti 
QUOTE(Clotilde @ 2009 06 26, 19:03)
As irgi labai nenoredavau duot. Bet niekas manes net neklausdavo. Paimdavo is lovytes nors ir snuduriuojanti
Vat kai mieganti vaikiuka istraukia is lovytes patasyt, tai negaliu pakesti. Tuo labiau, kad maniske dienos metu retai kada uzmiega
Kai vaikas nemiega, tai man negaila, tegu nesioja, as siek tiek pailsiu
O man nepatinka kai svetimi vaika liecia, tik artimiems zmonems patikiu
QUOTE(inaaa* @ 2009 06 27, 08:55)
O man nepatinka kai svetimi vaika liecia, tik artimiems zmonems patikiu
Pries kelias dienas grizom is Tuniso, tai ten mano mazyli imdavo musulmones uz rankuciu buciuodavo, prasydavo palaikyti,nusifotografuot, tai buvo tikrai nejauku, bet leisdavau.
As savo Lelyte duodu laikyti,ir kas cia tokio.
Musiskes svetimi ant ranku neima, nes gyevnam ne lietuvoje, pazistami ir draugai, kurie neturi vaiku, neima jos tik pasidziaugia is tolo, paliecia tankyte, kojyte, nes musiske dar mazute 
Tik karta mieste senute paprase sustoti, paklause kiek laiko, pasidziauge, kokia grazi mergyte ir pasake aciu . man net nejauku pasidare, kad pasidziuage kaip eksponatu 
na, bet maloni senuciuke, tai negaila 
Tik karta mieste senute paprase sustoti, paklause kiek laiko, pasidziauge, kokia grazi mergyte ir pasake aciu . man net nejauku pasidare, kad pasidziuage kaip eksponatu na, bet maloni senuciuke, tai negaila
Viskas priklauso nuo situacijos.
Mano manymu pirma menesi ar du vaikelio ne tik negalima duoti kazkam laikyti ant ranku, bet is vis geriau, kad niekas nesilankytu tuo metu namuose, leistu prisitaikyti prie naujo gyvenimo tiek teveliams, tiek paciam mazyliui.
Veliau duot galima artimiems zmonems palaikyti, aisku tik blaiviem (suaugusiems), pakankamai suaugusiems (vaikams) ir dar pakankamai stipriems(seneliukams), tam kad is zioplumo, neapdairumo ar jegu trukumo neismestu mazylio, moketu prilaikyti galvute, kol jis dar pats jos neislaiko ir t.t.
Taip pat viskas priklauso nuo pacio vaiko - vienam patinka pas kitus zmones ant ranku buti, kiti pradeda is kart klykti... Mano pirmoji mergicka pas kitus ant ranku isbudavo tik kokias 30 sekundziu iki verksmo (ji ir dabar labai atsargiai su svetimais elgiasi (cia ieina visi zmones kurie yra ne mama ir ne tetis) bendrauja, bet tik per atstuma), o mazajai uztenka prie vezimelio ka svetimo pamatyti ir is kart dudas paleidzia (jei manes tuo metu akiratyje nera).
Kitas dalykas yra mamos emocijos. Nenoras duoti vaika kam nors palaikyti - tai motiniskos meiles ir egoizmo misinukas. Manau, kad labiausiai jis pasireiskia gimus pirmam vaikeliui. Pati per tai perejau
Tai nenoras dalintis vaiku, jo meile su kuo kitu, nes mums tai pernelyg brangu (deja, bet ne visoms...) + nerimas kad vaikui tuo metu ne duok die kas nors nenutiktu (cia jau motinos instinktas ir su juo nepakovosi, o ir nereikia (deja, bet irgi pasireiskia ne visoms...))
Man buvo iskilus didele dilema... Mano tevas po infarkto ir insulto, beprotiskai lauke anukes ar anuko, ir stai mazyle gime, o as niekaip negalejau nugaleti baimes ir duoti jam i rankas palaikyti mazyles, nes jis pats sunkiai laikosi ant koju ir rankos labai dreba. Siaubingai grauze sazine... apsiverkdavau naktimis (na cia dar ir po gimdymo hormonai prisidejo), bet vaikas, jo saugumas visada turi buti pirmiau...
Papildyta:
Nesuvokiamas pasakymas "niekas manes neklausia"...
Tu esi mama to mazylio ir tik tu sprendi ar leisti, ar ne ji imti. O tokiems nesusiprateliams, kurie ima snaudzianti mazuli, i prizadina, tik tam, kad patenkintu savo norus, galima ne tik zodziais paaiskinti, kad vaiko nevalia del uzgaidu tampyti - ne daiktas, ne zaisliukas, o nuo manes dar ir per nagus gautu...
Nesu kokia pabaisa, bet uz savo vaika, jo sveikata ir ramybe pakovoti tikrai nepabijociau ir taskas.
Mano manymu pirma menesi ar du vaikelio ne tik negalima duoti kazkam laikyti ant ranku, bet is vis geriau, kad niekas nesilankytu tuo metu namuose, leistu prisitaikyti prie naujo gyvenimo tiek teveliams, tiek paciam mazyliui.
Veliau duot galima artimiems zmonems palaikyti, aisku tik blaiviem (suaugusiems), pakankamai suaugusiems (vaikams) ir dar pakankamai stipriems(seneliukams), tam kad is zioplumo, neapdairumo ar jegu trukumo neismestu mazylio, moketu prilaikyti galvute, kol jis dar pats jos neislaiko ir t.t.
Taip pat viskas priklauso nuo pacio vaiko - vienam patinka pas kitus zmones ant ranku buti, kiti pradeda is kart klykti... Mano pirmoji mergicka pas kitus ant ranku isbudavo tik kokias 30 sekundziu iki verksmo (ji ir dabar labai atsargiai su svetimais elgiasi (cia ieina visi zmones kurie yra ne mama ir ne tetis) bendrauja, bet tik per atstuma), o mazajai uztenka prie vezimelio ka svetimo pamatyti ir is kart dudas paleidzia (jei manes tuo metu akiratyje nera).
Kitas dalykas yra mamos emocijos. Nenoras duoti vaika kam nors palaikyti - tai motiniskos meiles ir egoizmo misinukas. Manau, kad labiausiai jis pasireiskia gimus pirmam vaikeliui. Pati per tai perejau
Tai nenoras dalintis vaiku, jo meile su kuo kitu, nes mums tai pernelyg brangu (deja, bet ne visoms...) + nerimas kad vaikui tuo metu ne duok die kas nors nenutiktu (cia jau motinos instinktas ir su juo nepakovosi, o ir nereikia (deja, bet irgi pasireiskia ne visoms...))Man buvo iskilus didele dilema... Mano tevas po infarkto ir insulto, beprotiskai lauke anukes ar anuko, ir stai mazyle gime, o as niekaip negalejau nugaleti baimes ir duoti jam i rankas palaikyti mazyles, nes jis pats sunkiai laikosi ant koju ir rankos labai dreba. Siaubingai grauze sazine... apsiverkdavau naktimis (na cia dar ir po gimdymo hormonai prisidejo), bet vaikas, jo saugumas visada turi buti pirmiau...
Papildyta:
QUOTE(Clotilde @ 2009 06 26, 19:03)
As irgi labai nenoredavau duot. Bet niekas manes net neklausdavo. Paimdavo is lovytes nors ir snuduriuojanti
Nesuvokiamas pasakymas "niekas manes neklausia"...
Tu esi mama to mazylio ir tik tu sprendi ar leisti, ar ne ji imti. O tokiems nesusiprateliams, kurie ima snaudzianti mazuli, i prizadina, tik tam, kad patenkintu savo norus, galima ne tik zodziais paaiskinti, kad vaiko nevalia del uzgaidu tampyti - ne daiktas, ne zaisliukas, o nuo manes dar ir per nagus gautu...Nesu kokia pabaisa, bet uz savo vaika, jo sveikata ir ramybe pakovoti tikrai nepabijociau ir taskas.
QUOTE(Nova27 @ 2009 06 30, 14:16)
Viskas priklauso nuo situacijos.
Mano manymu pirma menesi ar du vaikelio ne tik negalima duoti kazkam laikyti ant ranku, bet is vis geriau, kad niekas nesilankytu tuo metu namuose, leistu prisitaikyti prie naujo gyvenimo tiek teveliams, tiek paciam mazyliui.
Veliau duot galima artimiems zmonems palaikyti, aisku tik blaiviem (suaugusiems), pakankamai suaugusiems (vaikams) ir dar pakankamai stipriems(seneliukams), tam kad is zioplumo, neapdairumo ar jegu trukumo neismestu mazylio, moketu prilaikyti galvute, kol jis dar pats jos neislaiko ir t.t.
Taip pat viskas priklauso nuo pacio vaiko - vienam patinka pas kitus zmones ant ranku buti, kiti pradeda is kart klykti... Mano pirmoji mergicka pas kitus ant ranku isbudavo tik kokias 30 sekundziu iki verksmo (ji ir dabar labai atsargiai su svetimais elgiasi (cia ieina visi zmones kurie yra ne mama ir ne tetis) bendrauja, bet tik per atstuma), o mazajai uztenka prie vezimelio ka svetimo pamatyti ir is kart dudas paleidzia (jei manes tuo metu akiratyje nera).
Kitas dalykas yra mamos emocijos. Nenoras duoti vaika kam nors palaikyti - tai motiniskos meiles ir egoizmo misinukas. Manau, kad labiausiai jis pasireiskia gimus pirmam vaikeliui. Pati per tai perejau Tai nenoras dalintis vaiku, jo meile su kuo kitu, nes mums tai pernelyg brangu (deja, bet ne visoms...) + nerimas kad vaikui tuo metu ne duok die kas nors nenutiktu (cia jau motinos instinktas ir su juo nepakovosi, o ir nereikia (deja, bet irgi pasireiskia ne visoms...))
Man buvo iskilus didele dilema... Mano tevas po infarkto ir insulto, beprotiskai lauke anukes ar anuko, ir stai mazyle gime, o as niekaip negalejau nugaleti baimes ir duoti jam i rankas palaikyti mazyles, nes jis pats sunkiai laikosi ant koju ir rankos labai dreba. Siaubingai grauze sazine... apsiverkdavau naktimis (na cia dar ir po gimdymo hormonai prisidejo), bet vaikas, jo saugumas visada turi buti pirmiau...
Papildyta:
Nesuvokiamas pasakymas "niekas manes neklausia"... Tu esi mama to mazylio ir tik tu sprendi ar leisti, ar ne ji imti. O tokiems nesusiprateliams, kurie ima snaudzianti mazuli, i prizadina, tik tam, kad patenkintu savo norus, galima ne tik zodziais paaiskinti, kad vaiko nevalia del uzgaidu tampyti - ne daiktas, ne zaisliukas, o nuo manes dar ir per nagus gautu...
Nesu kokia pabaisa, bet uz savo vaika, jo sveikata ir ramybe pakovoti tikrai nepabijociau ir taskas.
Mano manymu pirma menesi ar du vaikelio ne tik negalima duoti kazkam laikyti ant ranku, bet is vis geriau, kad niekas nesilankytu tuo metu namuose, leistu prisitaikyti prie naujo gyvenimo tiek teveliams, tiek paciam mazyliui.
Veliau duot galima artimiems zmonems palaikyti, aisku tik blaiviem (suaugusiems), pakankamai suaugusiems (vaikams) ir dar pakankamai stipriems(seneliukams), tam kad is zioplumo, neapdairumo ar jegu trukumo neismestu mazylio, moketu prilaikyti galvute, kol jis dar pats jos neislaiko ir t.t.
Taip pat viskas priklauso nuo pacio vaiko - vienam patinka pas kitus zmones ant ranku buti, kiti pradeda is kart klykti... Mano pirmoji mergicka pas kitus ant ranku isbudavo tik kokias 30 sekundziu iki verksmo (ji ir dabar labai atsargiai su svetimais elgiasi (cia ieina visi zmones kurie yra ne mama ir ne tetis) bendrauja, bet tik per atstuma), o mazajai uztenka prie vezimelio ka svetimo pamatyti ir is kart dudas paleidzia (jei manes tuo metu akiratyje nera).
Kitas dalykas yra mamos emocijos. Nenoras duoti vaika kam nors palaikyti - tai motiniskos meiles ir egoizmo misinukas. Manau, kad labiausiai jis pasireiskia gimus pirmam vaikeliui. Pati per tai perejau
Tai nenoras dalintis vaiku, jo meile su kuo kitu, nes mums tai pernelyg brangu (deja, bet ne visoms...) + nerimas kad vaikui tuo metu ne duok die kas nors nenutiktu (cia jau motinos instinktas ir su juo nepakovosi, o ir nereikia (deja, bet irgi pasireiskia ne visoms...))Man buvo iskilus didele dilema... Mano tevas po infarkto ir insulto, beprotiskai lauke anukes ar anuko, ir stai mazyle gime, o as niekaip negalejau nugaleti baimes ir duoti jam i rankas palaikyti mazyles, nes jis pats sunkiai laikosi ant koju ir rankos labai dreba. Siaubingai grauze sazine... apsiverkdavau naktimis (na cia dar ir po gimdymo hormonai prisidejo), bet vaikas, jo saugumas visada turi buti pirmiau...
Papildyta:
Nesuvokiamas pasakymas "niekas manes neklausia"...
Tu esi mama to mazylio ir tik tu sprendi ar leisti, ar ne ji imti. O tokiems nesusiprateliams, kurie ima snaudzianti mazuli, i prizadina, tik tam, kad patenkintu savo norus, galima ne tik zodziais paaiskinti, kad vaiko nevalia del uzgaidu tampyti - ne daiktas, ne zaisliukas, o nuo manes dar ir per nagus gautu...Nesu kokia pabaisa, bet uz savo vaika, jo sveikata ir ramybe pakovoti tikrai nepabijociau ir taskas.
pritariu visu 1000%
