Gaujos nacionalinis parkas

Dažnai pagalvoju, kad vis keliauju į tolimesnius kraštus, o artimoms kaimynėms nelieka laiko. Taigi, vieną šiltą ir saulėtą gegužės rytą išdardėjau į kaimyninę Latviją. Buvau pavargusi nuo egzaminų, sesijų, darbo, tad mintis, kad vykstu bene į gražiausiu vadinamą Latvijos kraštą „Latviškąją Šveicariją“ – Gaujos nacionalinį parką (GNP)– žadino atostogų nuotaiką.
Mano ir kartu vykusių kolegų džiugesį šiek tiek išsklaidė priekyje vis labiau pilkuojantis dangus. Sustojam prie labai netoli Saločių pasienio kontrolės posto esančios liaudiško stiliaus kavinukės – ir nukapsi pirmieji lašai. Kas į tualetą, kas į kavinę „suraityti“ porciją bulvinių ragelių. Su keliom kolegėm paspoksom į besiganančių stručių porelę. Natūroj pirmą kartą pamačiau šiuos sutvėrimus.
Spyrio į nosį negaunam, tai ramiai einam pasižiūrėti į esančią sendaikčių ekspoziciją. Nežinau, ar ji mokama, bet niekas iš mūsų jokių bilietų neprašė, o užrašų dėl kainų nematėme. Tai ramiai sau apžiūrėjome kavinės kiemelio pašiūrėse surikiuotus vežimus, ratus, alaus bačkutes, senovines svarstykles. Kolegė muziejininkė pasipiktino nesaugiai sustatytomis kraičio skryniomis, ant kurių varvėjo vanduo. Ir ką – toliau į kelią.
Gal kad buvo antradienis, tai atvažiavus į muitinę mums degė žalia šviesa. Pasų patikrinimas tetruko pora minučių. Dar apie pora valandų – ir mes prie Siguldos. Ten pasitiko vedlys.
Turaidės pilis. Išlipę iš autobuso, nukabinome nosis, nes lietus kapsėjo gana smarkiai. Trumpam sustoję prie Turaidos Rožės, išgirstam legendą apie tai, kad senovėje Turaidos pilyje gyveno nepaprasto grožio mergina. Kartą pro šalį jojančios lenkų kariuomenės karys nusižiūrėjo gražuolę. Mergina mylėjo kitą ir jis niekaip neišprašė merginos vykti su juo į jo kraštą, kad ir kokią meilę prisiekinėjo. Galiausiai karys neiškentęs pagrobė gražuolę ir nugabeno ją į Gutmano olą. Mergina sutiko vykti su juo, jei šis kardu perkirs jos kaklą juosiančią šilko skarelę. Karys su sąlyga sutiko. Perkirsdamas skarelę nukirto ir jos galvą. Todėl prie Turaidos Rožės pamėgo atvažiuoti jaunavedžiai.
Patraukiam į pilį. Minutei užsukam į pakeliui esančią bažnytėlę, kurioje mišias skaito kunigė moteris.

Deja, rodo, kad nuotraukos dydis viršija leistiną... Rytoj gal ka sugalvosiu, kaip sumažinti.

Aciu, Smurka.

Bandau.

Taigi, Turaides pilis:


Pavyko, aciu. Tik labai didele nuotrauka gavosi, nepatogu ziureti.
Speju, vis tik reikia sumazinti nuotraukas, o po to sumazinta deti i photobucketa?

Nuotrauku kokybe nebus gera, nes telefonu fotografuota.

Sako, keisti jau nebegaliu...

Na, ka, tęsiam toliau:

1241 m. pastatyta pilis yra pilnai restauruota. Dabar darbai vyksta prie gynybinių sienų. Užlipame į aukštąjį bokštą. Viduje šilta. Laiptai patogūs, sutvarkyti, todėl jokios baimės, kad užsižiopsojus galėčiau nusisukti koją. Iš viršutinio aukšto per langelius apžiūrim rūke paskendusius Gaujos slėnius.
Nuo Turaidos pilies bokštų matosi gražūs Gaujos upės vingiai. Lybiai ją vadino šventąja upe. Gauja-tai vandens gausa. Vadovas įspėja, kad Gaujos upė vylinga, turi dvigubą dugną, joje daug akivarų, požeminių šaltinių.



Turaidės pilies muziejus išsidėstęs per visus tvirtovės pastatus. Kalėjimas, „katilinė“ (krosnis, iš kurios specialiais tuneliais išeina šiluma į kitus kambarius ir menes), pilies teritorijoje rasti eksponatai. Visose patalpose šildoma, todėl užsibūnam ten dar ilgiau.
Kažkurioje menėje raudonais vienuolės drabužiais vilkinti moteriškė (nežinau, ar tikra vienuolė, bet greičiausiai - darbuotoja, nes visos muziejaus darbuotojos vilki ilgą raudoną drabužį, kokį paprastai nešiodavo moterys pilyje senovėje) pamačiusi mane, nusiveda prie kampe stovinčio stalo su indu ir ąsočiu vandens. Pagalvojau, kad nuo lietaus lauke ir taip stingsta rankos. Ir bus dar šalčiau išėjus slapiomis rankomis, kad ir kokio šventumo tas vanduo bebūtų. Padėkoju ir nenusipraususi sprunku lauk.

Įėjimas į pilį kainuoja 2 latus suaugusiam.

Pridursiu, kad bent jau Gaujos nacionaliniame parke stenduose turistams dažnai neišvysite informacijos rusų kalba. Yra, aišku, latvių, anglų, vokiečių. O štai informacijos rusų kalba bent jau Turaidės pilyje pasigedome.
Su vietiniais kalbėtis beveik neteko, todėl nežinome, kaip jie reaguoja į rusakalbius. Bet keli užkalbinti žmonės draugiškai sutiko padėti. Be to galima žaisti žaidimą „Atspėk žodį“ – spėlioti, ką reiškia latviški žodžiai. Kai gerai įsiklausai, tas žaidimas ne toks ir sudėtingas.

Lietui dulkiant labai romantiškai pasivaikštome po skulptūrų parką šalia pilies. Nepaprastai skaniai kvepia lietaus atgaivinti ievų žiedai. Akį džiugina pavasarinė žaluma, gražiai prižiūrimos pievos, ką tik nušienautos ir pilnos žoliapjovės nepasiektų baltų rausvų dekoratyvinių dobiliukų žiedų.

Gaujos nacionalinis parkas – puiki vieta keliauti dviračiais. Įrengti takai, yra sutvarkytos nakvynės vietos. Nuo Turaidės pilies galima nuvažiuoti į arčiausiai esančią Gutmano olą.

Važiuodami autobusu į Gutmano olą, matėme virš Gaujos slėnio ant lino pakibusį vagonėlį. Žinojau apie galimybę į šį slėnį pasižvalgyti iš aukštai keliantis lino keliu. Bet slėnis ir apylinkės vis dar skendėjo rūke. Na, bus dėl ko grįžta kitą kartą.

Sustojam aikštelėje prie Gutmano olos. Šalia automobilių aikštelės veikia suvenyrų turgelis. Nusiperku molinį mažiuką bokaliuką, kuris labai greit pasitarnauja balzamui ragauti. 1,2 lato. Bet nelankytojų diena, todėl prekybininkas pats pasisiūlo pirkti už 1 latą. Sužinoję bendrakeleivės pigiai ir net nesiderėję prisiperka visokių didesnių suvenyrų: puodelių, dekoratyvinių lėkščių, dūdelių vaikams, gintaro gaminių.
Lankytojų beveik nėra. Prie visų per abi dienas aplankytų objektų būdavome vieninteliai turistai. Kai kur prasilenkdavome su pilnais mokinukų autobusais. Taigi, labai džiaugiausi išvyka savaitės viduryje, o be to ir ne sezono metu. Mūsų vadovas latvis pasakojo, kad turistinių objektų lankymas labai populiarus Latvijoje. Pvz., kad ir gegužės šeštadienį prie mūsų apžiūrėtų objektų žmonių minios suplaukia. Jei reikia tylos ir ramybės, jos ne darbo dienomis tikrai nerasi.

Idesiu daugiau nuotrauku is pileis. Kiemelis ir upes vingiai:



Nuo aukščiausio bokšto: kiti pilies tvirtovės pastatai.



Reik pridurti, kad dėl didelių liūčių 2001 m. Turaidės pileis šlaitus suniokojo kelios didelės nuošliaužos. Nedaug truko, kad žemyn nubildėtų tvirtovės sienos. Dabar šlaitai yra sutvirtinti ir sutvarkyti.
Papildyta:
Turaidos pilis iš skulptūrų parko:



Labiausiai patikusi parko skultūra. Na, jis uz mane gal bus per pus aukštesne

Man Latvijoj labai patiko, ypac tai, kad tie visi parkai taip graziai sutvarkyti,isvalyti.

Taip, dėl tvarkingų parkų - šventa teisybė. Net pavydas ima.
Idėsiu keletą nuotraukėlių ir iš miestelių parkų, bet vėliau.

Dabar "eilė" Gutmano olai:



Tai didžiausia žinoma ola Latvijoje. Ilgis 18,8 m., aukštis ties įėjimu 10 m. Devono periodui būdinga geltonai raudona smiltainio ola pilna išraižytų vardų, meilės įžadų. Dabartiniu metu siekiama išsaugoti senuosius įrašus oloje.

Lyginant su Čekijoje matytomis milžiniškomis smiltainio skultūromis, šis smiltainis atrodė trapesnis, šiek tiek byrantis. Lietėm minkštą raudoną-geltoną smiltainį. Vėliau pamatėm, kad tokių olų olelių, atodangų labai daug šiame parke. Tačiau pamatėme ir daugiau tokių perliukų, jog nueiti nuo jų nesinorėjo.

Raižiniai smiltainyje iš arčiau:

Sekantis objektas – Gleznotajų kalva ir skardis. Tai apžvalgos punktas, patenkantis į GNP teritoriją. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į Turaidės pilį, Gaujos upę ir apylinkes.

Apylinkių žemėlapis:



Pasimėgavę vis dar papilkavusiais vaizdais į jau minėtą Turaidės pilį, patraukiame prie dar vienos olos: Peterio (žemėlapyje – 4). 1000 ir 1 laiptelis žemyn aukštyn – ir mes landžiojame stačiame šlaite atsiradusią siaurutę, 5 metrų aukščio ir 6,5 metro gylio Raudono smiltainio olą. Kaip čia visur gražu, kokie vaizdai!!! Gaila, kad visur tik bėgomis. Bet visada galima sugrįžti. Pridursiu, kad Peteris ola yra Siguldoje, Vejupite upės kairiojo kranto skardyje.



Trumpai stabtelim pasižiūrėti į Siguldos vasaros bobslėjaus trasą, kuri neveikė. Mintyse uždedu dar vieną pliusą, dėl ko būtų galima grįžti i Gaujos nacionalinį parką.
Dar aplankom Araišo ežero salos gyvenvietę. Suaugusiam 2 latai, studentams ir pensininkams -1 latas. Su bilietus pardavinėjančiu senuku nusideram, kad praleis visą grupę po 1 latą. Bet vėliau senukas persigalvojo: už 1 latą įėjo tik pusė grupės.



Į Araišo ežero salą nužingsniuojame siauru mediniu tiltuku. Einant į gyvenvietę, ji didelio įspūdžio nepalieka. Bet pavaikščiojus tarp tų žemų rastinių nameliukų su skiedriniais stogais, rastiniais, kai kur prispaustais akmenimis, kad vėjas nenuneštų, ar žole apaugusias stogais, sustatytų vienas šalia kito, pajuntu čia tokią ramybę! Su kolegom pastudijuojame, kaip įtaisyti mediniai kabliai, prilaikantys stogus. Grįžtant, salos gyvenvietė atrodo kur kas simpatiškesnė.



Pridursiu, kad Araišo pilies gyvenvietės atsiradimas priskiriamas IX amžiui.

Kitoje Araišo ežero pusėje pastatyta akmens amžiui būdinga gyvenvietė. Mergelių sala vadinasi. Iš nendrių suręstos pašiūrės. Prie jų išdėstytos laužavietės.



Paprasčiausia iš nendrių suręsta pašiūrė. Niekaip negalėjome įsivaizduoti, kokia moters buitis turėjo būti gyvenant tokiame "name":



Šitas apačioje jau šiek tiek modernesnis: pirtis medinėmis sienomis. Kitoje pirtelės pusėje yra mažiuuuukas langiukas pasižiūrėti, kas yra viduje.

Na, ka - laikas ieškoti nakvynes.

Nakvynei vykstame į Cesį.
Cesis – beveik pačiame GNP centre įsikūręs labai jaukus ir gražus miestukas, mane nepaprastai sužavėjo. Miestas turi labai nediduką senamiestį su siauromis gatvelėmis ir spalvingais mūriniais namais. Pačiame miesto centre stovi dabar stipriai tvarkoma Livonijos laikų pilis. Prie jos yra nepaprastai graži vasaros estrada, vasarą vakarais vyksta koncertai. Estrada pastatyta taip, kad atlikėjai gali nesinaudoti jokiais mikrofonais, nes garso akustika neįtikėtinai gera.
Deja, į pilį jau nebepatekome, nes jau nebedirbo.



Iš vasaros estrados ir pilies patraukėme link šv. Jono katedros, nuo jos siaurute, atrodo, Rygos gatve. Pasisukiojom po miesto aikštę, o kairiau pasukę, patekome į tikrą rojų.





Gražus, didelis ir išpuoselėtas miesto parkas su dideliu fontanais trykštančiu tvenkiniu, su salia esančia didele ir spalvinga vaikų žaidimų aikštele. Nežinau, ar ji mokama, bet man atrodo, kad turėtų būti nemokama.







Į pavakarę išsigiedrinęs ir sušilęs oras, kvepiantys žydinčių krūmų žiedai. Pasigėrime grožiu ir pavasariu. Tvenkinyje plaukioja juodosios gulbės.



tvarkinga krantinė, o viduryje trykšta pora didelių fontanų. Ant suoliukų sėdi jaunimo ar senukų poros, tėvai vežimėliuose vežioja vaikus. Tikra idilė poilsiui.



Jau nebe iš vieno žmogaus girdžiu komplimentus Latvijos miestams ir miesteliams. Turiu pripažinti, kad visur tikrai išpuošta, išdabinti. Valdžia labai daug dėmesio skiria miestų grožiui. Daugelyje miestų rasi dideles vaikų žaidimų aikšteles. Kad ir Cesyje: didžiulis plotas įvairių spalvingų sūpynių, karstyvių, smėlio dėžių ir dar visokių linksmų dalykėlių.
Nors važiuojant laukais po kaimus ir vienkiemius, daug kur man jie pasirodė gerokai smarkiau apleisti nei Lietuvoje.
Taigi, į Cesį irgi būtinai sugrįšiu.
Dar pridursiu, kad apsistojome miesto pakraštyje esančiame viešbutyje „Putninkrogs“, Saules iela, 23. Nakvynės kaina 7-8 latai. Mes neėmėme pusryčių, be to grupė ir ne sezonas, tai nakvynė atsėjo kažkur po 30 litų.
Viešbutis toks be žvaigždučių, įsikūręs gyvenamajame daugiabutyje name. Iš pradžių net parvažiavome, tik grįždami pastebėjome užrašą „Viesnica“. Pirmas aukštas suremontuotas, o kiti tai apleistus studentų bendrabučius primena. Bent jau antrame aukšte, kur mes gyvenom, televizorius, virtuvė ir dušas tenka visam aukštui. O tualetu dalinasi 2 kambariai: dvivietis ir trivietis. Bet kadangi važiavome ne prabangos ir komforto ieškoti, tai užsimerkėme prieš tuos ir kitus trūkumus: nevalytas dulkes nuo langų, neatsidarančius langus, iš čiaupo bėgantį šaltą vandenį (šiltas – tik duše). Virtuvėje yra viryklė, šaldytuvas, yra ir indai, bet kažkaip mieliau naudotis savais. Džiaugėmės, kad gavom tikrai švarius patalus ir nematėm jokių tarakonų.
Pavargę nuo ėjimų ir laipiojimų, pavakarieniavom, paragavom latviško balzamo su arbata ir - miegoti.

Trečadienis

Papusryčiaujam ir išdundam į netoli (už kelių kilometrų) esantį Ergeles (Ergli) arba Vargonų klifą. Šis objektas dar vadinamas Prieškalni arba Pieškali uola. Klifas yra Priekuli apylinkėje, kairiajame Gaujos krante. Klifo pavadinimas kilo nuo žodžio erelis – „Ergli“. Tačiau jo istorinis vardas yra kitas – Ergeles – kilęs nuo žodžio „vargonai“. Pasakojama, kad aidas atsitrenkdamas į klifą skambėdavo kaip vargonai. Po antro pasaulinio karo buvusiose tarybinėse šalyse religiniai pavadinimai buvo draudžiami, todėl klifo pavadinimas „vargonai“ buvo pakeistas į „erelį“.
Nuo aukštos apžvalgos aikštelės pasižvalgome į Gaujos apylinkes. Vadovas pasakoja, kad nuo čia matyti vaizdai už 12 kilometrų.
Laipteliais leidžiamės žemyn ir prieš akis atsiveria nepaprastas grožis.



Įspūdinga geltono-raudono-pilko smiltainio siena, kurios bendras ilgis – 700 metrų. Aukštis kai kur siekia iki 22 metrų. Nesu geologė, nemoku jų kalba kalbėti, bet žinau, kad šis klifas - labiausiai geologų vertinama devono periodo smiltainio atodanga, kurioje matomi visi viršutinio devono sluoksniai.



Gaujos upė šioje vietoje daro didelį vingį. Yra trumpas smėlio paplūdimys. Vadovas pasakojo, kad vandens lygiui upėje sumažėjus, šioje vietoje maudytis nėra gilu. Per patį posūkį upės viduryje aukštam vyrui būtų iki krūtinės. Bet kaip ir minėjau ankščiau, upės dugnas labai duobėtas. Todėl reik būti atsargiems.
Šviečiant rytinei saulei ir visais balsais čiulbant paukščiams ilgėliau pasigrožim atodanga, užlipę į viršų, pakvėpuojam gaiviu miško oru ir leidžiamės dar į vieną objektą.




Papildyta:
Ožkų slėnis.
Vietiniai vadina Libani – Jaunzemji gėlavandenės klinties atodangomis. Tiksliai nepasakysiu, kurioje vietoje tai yra. Literatūroje randu, kad Priekuli apylinkėse, 3 km į rytus nuo Cesio.
Einame, lipame, šliaužiame stačiais šlaitais per sugriuvusius medžius žemyn.
Bet vertėjo, nes prieiname kriokliuką. Nepaprastai skaidraus ir gėlo vandens:





Pastriksim akmenimis per sraunius krioklio vandens liežuviukus. Pasigrožim ir į aukštą šlaitą.
Ši vieta nėra turistinis objektas, todėl čia nėra nei laiptelių, nei apsaugų. Bet kiek gamtoje yra tokių perliukų, kurių net neįtariam esant.
Ant šlaito nežinau, legali ar ne, bet juoduoja laužavietė. Aplink siaubinga netvarka: pilna šiukšlių, stiklų. Atrodo, tarsi specialiai daužomi buteliai būtų. Niekaip nesuprantu, kaip atėjęs į gamtą žmogus gali palikti tokį šiukšlyną...

Zvarte ola.
Dar vienas GNP gamtos stebuklas. Įspūdinga devono periodo uola ir atodanga. Yra Drabeši apylinkėje, Amatos upės kairiajame krante.
Bilietas – 0,60 lato. Gal įeitume ir be bilieto. Prie automobilių aikštutės stovi GNP namelis, kur parduoda bilietus, žemėlapius, atvirukus. Nėra jokių tvorų. Bet kaip sąžiningi parko lankytojai susimokame.
Teritorija Zvartes iezis pažintinio tako labai didelė. Įdedu žemėlapį.



Gal nelabai kas matosi. Šiaip jau pagrindiniai takai ir objektai yra sužymėti ant bilieto. Labai protingai sugalvota: nusiperki bilietą ir tuo pačiu turi planelį.
Mums buvo pasiūlyta pasivaikščioti visa trasa. Bet kai kas norėjo grįžti ankščiau namo. Todėl nusprendėm Lipti į aukščiau Zvartes olos esančią apžvalgos aikštelę.
Takeliu per pievute nužingsniuojam prie Zvartes olos. Kiek gamtos grožybių pamačiau per šias nepilnas dvi dienas, bet jos grožis nepaliauja stebinti. Vien šiam pažintiniam takui galima skirti visą savaitgalį. Yra ir poilsiavietė.
Gerai, Zvartes uola:



Nuotraukoje deja, jokio įspūdžio. Kaip ir matosi nuotraukoje su parko žemėlapiu, šiai uolai yra 350 milijonų metų. Jos aukštis – 20 metrų.
Teka Amata.
44 metrų atodangos viršuje (šalia olos esančioje) matyti pasviręs beržas. Ten ir yra apžvalgos aikštelė.



Per Amatos upę persikeliame kabančiu tiltu. Labai smagu pasiūbuoti.
Po to vėl 1000 ir vienas laiptelis. Takas į aikštelę padarytas labai geras, nėra jokių išlūžusių ar išpuvusių lentų. Aptvertas saugus atstumas nuo gana trapaus šlaito. Įvairiuose aukščiuose atsiveria skirtingi ir vis labiau nepakartojami vaizdai į Zvartes olą ir Raganų slėnį.



Kairėje esantis slėnis su šieno pašiūre ir yra Raganos slėnis (Raganu plava). Vaikams čia vedamos pamokėlės, stovyklos, kurių metu jie skatinami susipažinti su gamta, kultūra, įsijungti į harmoningą būvį su aplinka. Vaikai padeda tvarkyti aplinką, mokomi pažinti augalus. Slėnio šeimininkė ragana veda ekskursantus pievų ir miško takais į šį slėnį. Anot jos, gera ragana sveria 27 kg ir turi uodegytę. Pasakojama, kad čia nuo seno rinkdavosi raganos puotai. Ant žolių ji rodo baltą putelę – raganos spjūvį, o vėliau paaiškina, kad tokią putelę išskiria tam tikri vabalai. Kraujažolė – raganos gėlė. Slėnyje esančiose sūpuoklėse įtaisoma šluota, tuomet atrodai tarsi lėkdamas vėjais ant raganiškos šluotos. Taip bežaidžiant, į gamtos pažinimą įtraukiamas ir senas ir jaunas.

Nuo apžvalgos aikštelės:



Pasigrožėję vaizdais, vėl tuo pačiu keliu žemyn. Skauda kojas vis tik. Ir traukia sėsti...
Belenktyniaudami su nežinia iš kur atsiradusiais ir labai greit visus objektus apibėgusiais nedidukais mokinukais, grįžtame tuo pačiu kabančiu tiltu atgal. Prieky kolega stovi su kamera ir filmuoja. Maniau, nori įamžinti mus. O pasirodo, jis užmatė ant tilto užrašą, kad vienu metu nerekomenduojama ant tilto būti daugiau kaip 10 žmonių. O mūsų kartu su vaikas buvo gal koks 30! Tai vyrukas stovi ir laukia, gal būt jam pavyks kokį lalailišką kadrą užfiksuoti.
Papildyta:
Vejini urvai.
Iš Zvartes patraukiame į paskutinį tašką – Vejini urvus.
Jie dar vadinami Urtani urvais ir Pragaro duobėmis. Yra Straupe apylinkėse, dešiniajame Braslos upės krante.
Didžiausia Velnio duobė yra 30x20 m, gylis – 7 metrai.
Urvus prižiūri ir ekskursijas veda vietiniai gyventojai, atsėmę tėvų žemę ir paveldėję sodybą bei čia ūkininkaujantys. Ir darbas ir ūkis čia pat. Iš tikrųjų, tai darbo tvarkant šį geologinį objektą netrūksta. Teritorija labai didelė, be to paviršius nelygus, todėl reik tvarkyti tiltukus per daubas ir įgriuvas.
Šeimininkė tokia energinga moteriškė. Papasakoja mums apie tuos urvelius. Ir perspėja, kad deja, pamatysim tik vieną iš 3 urvų. Įspūdingiausias yra antras. Jis ir ilgiausias. Bet tuo metu antrasis urvas buvo užlietas pavasarinio vandens. Labai smalsu buvo praeiti tais aklinais požeminiais kambariais. Gal net išdrįsti šliaužti gana žemais ir siaurais tuneliais, kad pasiektum sekantį požeminį kambarį. Šeimininkė iškarto padrąsino turinčius klaustrofobiją: anot jos šiame urve uždaros erdvės baimės nejaučia net labai nuo klaustrofobijos kenčiantys žmonės. Na, ką gi, ilgąjį urvą teks palikti kitam kartui. O mes leidžiamės į pirmąjį.

Įsakymas nesileisti didesnei kaip 8 žmonių grupei. Kodėl, nežinau. Juk tos olos viduje vietos tikrai daugiau yra. Taigi, patenku į pirmųjų grupę. Su baime nušliaužiu stačiais laipteliais ir būkštauju, kaip čia reiks sutilpti į labai žemą ir gana siaurą olos angą.
Negalvoju, kas bus viduje, svarbiausia į ją iš vis patekti.



Įlindus pro žemą angą patenkama į gana erdvų kambarį. Šeimininkė su galingu prožektoriumi šviečia įeinančiam kelią. Gana nuožulniu šlaiteliu keletą metrų pasileidi žemyn ir įsitaisai prie vandens įrengtu specialių rastinių suoliuku turistams. Kai visi sulendam, šeimininkė leidžia apsiprasti su tamsa, užgesinusi visus prožektorius. Nejauku kažkaip. Matėm to smiltainio trapumą, tai visokios kvailos mintys po galvą landžioja.
Bet iš tikrųjų nieko neatsitinka ir ko gero atsitikti negali. Anot šeimininkės, visos olos ir urvai reguliariai praeinami ir patikrinami, kas pasikeitė juose, ypač po žiemos, ar vis dar saugu.
Vėl įsižiebia prožektorius. Sužinome, kad urve pastoviai, koks metų laikas bebūtų, laikosi ledinis vanduo. Įdomu, kad urvas yra 4 metrais aukščiau už Braslos upės lygį. Tačiau vanduo matyt patenka iš šaltinių, o labai poringa uoliena neleidžia jam įsigerti.
Vanduo ledinis, 4-6 laipsnių. Anot šeimininkės, basom dar niekas nėra jos perbridęs. Todėl organizuojant eitynes į antrą ilgąjį urvą, visiems lankytojams duodami guminiai.
Pats urvas kažkokio ypatingo įspūdžio nepaliko. Esu mačiusi didžiulius urvus su salaktitais, salagmitais. Tačiau pereiti tokių urvų kambariais ir siaurais koridoriais – čia tai būtų atrakcija!
Nepasakiau, kad į urvus įėjimas suaugusiam kainuoja 1 latą. Bent jau iš mūsų tiek paėmė.
Atsisveikinam su šeimininke ir vadovu, pakeliui dar užsukam į parduotuvę išleisti likusių latų. Prisiperkam visokių rūšių Gotinos. Kai kas Latvijas Balzama – ir namo.

Labai gražu ir fantastiška. Tik labai jau lengva pravažiuoti pro šalį nežinant. Mes per mamų dieną vežėm savo mamas Ogrė - Sigulda - Saulkrastė. Irgi buvo labai smagu.
Ačiū už puikų reportažą.