Šiandien radau sužeistą balandžiuką, iškėliau iš įdubos, kurioje jis matomai praleido naktį. Matosi, kad jaunas dar, bet apsiplunksnavęs, matyt ir skraidyti mokėjo, tik sparniuką vieną truputį nuleistą laiko. Paleidau ten pat, po balkonais, dabar galės laisvai vaikštinėti, tik kaži, kiek beišgyvens, užpuls koks katinas laukinis...
Visą rytą apie jį galvoju, širdį skauda, toks vargšiukas atrodė. Šiuo metu esu pas mamą Šiauliuose...gal yra norinčių priglausti paukštuką, tada eičiau paieškoti. O ryt į Vilnių grįžtu...
Šiaip esam mes nuo jauniklio išauginę vieną balandžiuką prieš kokius 10 metų, puikus ir protingas paukštis, pats išmoko skraidyti, tupėdavo ant balkono krašto sau. Paskui, po metų maždaug, išvežėm į gamtininkų stotį, kad ten gyventų su saviškiais, tai parskrido namo po savaitės

vėl išvežėm, tai vėl parskrido, po sekančio karto jau liko ten gyventi, tolesnio likimo nežinom.
"To take a photograph is to align the head, the eye and the heart. It's a way of life." ~ Henri Cartier-Bresson