šios diskusijos eiga labai gerai atsako į mano iškeltą klausimą. visų pirmiausia, šnekama tai apie batus, tai apie ratus. Vienos gilinasi į moterų padėties problemos esmę, kitoms tuo tarpu skauda galvą dėl to, kad vyrai gali liautis asistuoti. gal problema tame, kad skirtingai suvokiam žodį "pagarba"? pvz. man asistavimas ir pagarba tikrai nėra lygiavertės sąvokos.
buvo čia vis linksniuojamas skandinaviškas feminizmas, ir buvo tokių, kas labai kategoriškai pasisakė prieš. įtariu, kad 1) dėl baimės, kad jei taip būtų pas mus, joms gali būti daug sunkiau gyvent nei dabar; 2) iš pavydo, kad pas mus taip nėra, ir tikrai nebus bent jau greitu metu.
ir dar... toj pačioj Skandinavijoj ir kitose Vakarų šalyse juokai apie blondines, uošvienes, ir panašūs, kur žeminama moteris, yra laikomi itin prasto tono ženklu. O pas mus -- "dviračio šou" tūpas blondines sugebėjo vos ne jumoro etalonu padaryt. Gal Lietuvai ir juokinga, bet man ne.
o man bet kada malonu.
Ir tikrai nepriestarauju, kai man atidaro duris praeinant, ar sedant i automobili. Kad einant valgyti mane praleidzia eileje i prieki, kad kartais nunesa indus, kad paprasius padaro arbata, kad kovo 8 proga grizau namo su gelemis, kad jeigu darbe nusimato - moterims yra leidziama iseiti anksciau, kad spetu pasiruosti...
Bet matyt tureciau, nes tai nera lygios teises
O taip - buvo diskriminacijos atveju, buvo nemalonus poziuris i mane del to, kad as esu moteris, buvo suabejota mano darbo pasirengimu tik todel, kad esu moteris... bet del to nesiruosiu kaltinti visu ir aiskinti, kad mane skriaudzia, nes tai yra tik kai kuriu personu per menko isprusimo problema, jeigu is kitu as sulaukiu deramo ivertinimo.
Viešpatie, pasiduodu, iškeliu baltą vėliavą. Nes jus labai aršios, nematot malonumo. Gyvenimas jums kova. Dar kartą rašau. AŠ UŽ LYGYBĘ VISOSE SRITYSE, VAIKŲ AUKLĖJIME, NAMŲ RUOŠOJE, DARBE, BENDRAŽMOGIŠKUOSE SANTYKIUOSE, TEISĖTVARKOJE. TODĖL PRAŠAU, KAIP ARGUMENTĄ NEVARDINKITE SAVAIME SUPRANTAMUS DALYKUS. MANO GALVA TAI NET NĖRA, KAŽKAS YPATINGO, TAI NORMA.
Pati esu ekonomiškai nepriklausoma, tvirtai stovinti ant kojų, turiu savo verslą., vyrui į burną nežiūrių. Gyvenu, dirbu savo malonumui. Ir aplamai manau, kad žmogus turi gauti iš gyvenimo kuo dagiau pasitenkinimo, visose gyvenimo srityse. Šiuo metu pastoviai lankausi Norvegijoje, todėl manau, kad galiu sau leisti paironizuoti skandinaviško feminizmo tema. Kai ištrūkstu iš Norvegijos, Italijoje atšylu vyro dėmesio spinduliuose, ten irgi moterys ne pirštu penimos, savo teises ir pareigas žino. Patikėkit manimi tikrai nėra užguitos, bet gyvenimėlis...
Ar atkreipėte dėmesį, kad jus labiausiai sujaudino skandinaviškas feminizmas, mano kritika jo atžvilgiu, nei Lietuvių moterų apsileidimas? Jus aršiau diskutuojate, aiškinatės aplamai..., apie kažką... O baltas princas tai tik graži, netinkamą elgesį pateisinanti metafora, o faktiškai, mūsų panelytės parsiduoda, aukso narvelis.
Žinoma yra merginų, kurios įgyja profesiją, žinias, tvirtai stovi ant savo kojų, tokios išteka vadovaujantis visai kitokiais kriterijais, nei tos, kurios parsiduoda, kaip ne gaila tokių yra didžiausia dalis. Va tai mene labai jaudina, kad tokiom feminizmas, tai tik skambūs žodžiai, ką su juo daryti net nežino.
Puiku, jei jaučiate savyje jėgų, darykite kažką, kad pakeisti nuskriaustų ir nuvargusių, pažemintų moterų gyvenimą Lietuvoje. Mano galva, moterys Lietuvoje tinginės, o ne, aš nekalbu, kad jos nieko neveikia, jos tinginės, kad nenori imti gyvenimą į savo rankas. Tai jos renkasi, kuo būti, ką daryti, ko atsisakyti, na naivu šiuolaikinėje visuomenėje dangstytis, jog tave kažkas engia, neleidžia. Visada sakiau Kai nori - padarai, nenori, tingi randi pasiteisinimą. Mane tai tikrai niekas nediskriminuoja, pamėgintų kas... Vadinasi, pačios moterys turi keisti sampratą savo galvelėje. O kaip tai padaryti tai būtų įdomu padiskutuoti.
Sakote, kad viskas suvedama tik iki asistavimo lygmens. Gal ir keistoka, bet greičiausiai tai yra gyvenimo prieskoniai, druska. Be romantikos labai sunku gyventi, vien pragmatika, šaltu protu negali apsiriboti. Juk dažniausiai žmonės skiriasi, kai atšąla jausmai, kai tampa abejingi vienas kitam.
Tarp kitko, Skandinavijoje yra labai faina turizmo rūšis. Feministė-moteris palieka savo vyrą ir vaikus keliauja į šiltus kraštus pasišildyti patinų-pietiečių dėmesio spinduliuose. Kaip jums mielosios tai patinka? Tai ne mano išmįslas, kas gyvena Skandinavijoje manyčiau patvirtins. Vadinasi reikia, to vyriško, dėmesio moteriškai prigimčiai. Na negali gyveni steriliai, pasiutiškai reikia tų fluidų. Gal ir malonu, kada atliekami visi susitarimai, kada jautiesi lygi tarp lygiu, bet taip jautiesi ir darbe, tarp kolegų, o vyro ir moters santykiai, tai visai kitokie dalykėliai.
Merginos, jus perdaug rimtai žiūrit į feminizmą, tai jau negerai. Feminizmas tai bendras žmonijos pasiekimas, o ne vien moterų pergalė.
Šiaip pamastymui. Kodėl pasaulyje labai populiarios postsovietinių šalių moterys?
Mano galva, moterys Lietuvoje tinginės,... jos tinginės, kad nenori imti gyvenimą į savo rankas. Tai jos renkasi, kuo būti, ką daryti, ko atsisakyti, na naivu šiuolaikinėje visuomenėje dangstytis, jog tave kažkas engia, neleidžia. Visada sakiau Kai nori - padarai, nenori, tingi randi pasiteisinimą. Mane tai tikrai niekas nediskriminuoja, pamėgintų kas... Vadinasi, pačios moterys turi keisti sampratą savo galvelėje.
Sakote, kad viskas suvedama tik iki asistavimo lygmens. Gal ir keistoka, bet greičiausiai tai yra gyvenimo prieskoniai, druska. Be romantikos labai sunku gyventi, vien pragmatika, šaltu protu negali apsiriboti. Juk dažniausiai žmonės skiriasi, kai atšąla jausmai, kai tampa abejingi vienas kitam.
o vyro ir moters santykiai, tai visai kitokie dalykėliai.
Šiaip pamastymui. Kodėl pasaulyje labai populiarios postsovietinių šalių moterys?
Siaip is esmes man juokingai atrodo tie nurodymai, kad tas vaiko prieziuros turi eit tiek, o tas tiek - manau cia turetu buti vidinis susitarimas seimoje, o valstybe galetu tik skatinti pareigu pasidalinima, o ne versti. Pvz gal as visai nenoriu iseiti vaiko prieziuros atostogu, o vyras sutiktu iseiti visas.
Aisku blogai yra, kai vyrai kratosi tevystes pareigu, nes tai ne lygis, bet pagerinti situacija galima ir kitokiais budais.
ta prasme, ar norėčiau palikti vaikus savo vyrui, na, jeigu kas... Gal. Kai situacija tik modeliuojama, tai nežinau. Bet aš galvoju va taip: na gerai, aš išsikovoju teismo keliu vaikus "sau". Tėvas - "gauna" vaikus kas antrą savaitgalį ir dar kokią nors darbo dieną.
Ką aš laimiu? Nieko. Apsiglėbčiau kaip višta juos, ir tupėčiau. Lakstyčiau su jais po poliklinikas, darželius, mokyklas...Finansai visgi irgi daro savo. Vyrui vis dar lengviau yra ieškotis ir gauti darbą su didesniu atlyginimu. Taigi, galiu pamiršti apie savo tobulėjimą. O vaikai paaugs, ir jiems paprasčiausiai bus gėda, kad jų motina prasėdėjo namie ar užsitupėjo kažkur karjeros laiptelių apačioje.
O jeigu "nukraunu" nuo savęs vyrui, o pati pasiimu juos kas antrą savaitgalį, kurią nors darbo dieną? Jėga Aš galiu planuoti savo susitikimus, galiu pasipuošti, galiu skirti dėmesį tik jiems. O išsiskyrėm - ir aš vėl galiu rūpintis tik savimi. Taigi dėl to vyrai ir nekovoja dėl vaikų. Dėl veiksmų ir pasirinkimo laisvės.
Tai čia mano nuomonė
Feminizmas įdomus reiškinys. Daugialypis. Yra ir tokių momentėlių, nuo kurių plaukai šiaušiasi. Nors šiaip labai pozityvus dalykas. Vis tik moterų padėtis visuomenėje gerėja, bet svarbiausia turi kisti pačių moterų mąstymas.
Buvau jauna ir kvaila ir labai susizavejusi feministinem idejom, labai nepriklausoma ir lygiaverte su vyrais - bet be perspektyvos, nes savivokos ir laimes supratimui tai nieko vaisingo nedave. Dabar save priskiriu prie anti-feminisciu - tiesiog yra tokie darbai kuriuos tik moteris gali daryti (pvz vaiku gimdymas), ir yra isskirtinai vyriski (kariuomene ir pan, su retom isimtim). Zinau savo galimybes ir sugebejimus, turiu gera darba bet nematau reikalo buti feministe; vyrai juk taaaaip myli silpnas moteris, arba tas kurios silpnomis apsimeta...
Apie skandinaviska feminizma is praktines puses - mano vyras danas, kai pradejom kartu gyventi buvau dar studencioke ir bendru sutarimu jis uz viska mokejo. Sitai buvo absoliuciai nesuvokiama jo draugams ir draugems is Danijos, ten viskas 50:50. Bet kaip tai pakuteno jo ego - as turiu moteri kuria islaikau! Ot primityvus tu vyru instinkstai... Iki dabar my money is my money and your money is my money (lietuviskai neskamba)
feminizmas yra gerai kiekviena moteris yra feministė, tik ne visos tą supranta
o jei rimtai, tai visame kame yra ir praktinė pusė. kai šiaip su kokiu bernu tampaisi, visai logiška yra mokėt kiekvienam už save. bet santuokoj-šeimoj tas visai negalioja. galva neišneša -- ateinam su vyru į restoraną ir po to abudu kratom pinigines atskirai
o kas dėl lygių galimybių, tai jau pakankamai atsibodo tas lygiavimasis į vyrus. moterys dėl to tik pačios kenčia. juk dauguma nori ir šeimą turėt, ir vaikų, bet kai reikia nuolat stengtis perspjaut vyrą, tai aišku tas nėra sveika nei santykiams tarp sutuoktinių, nei su vaikais.
Sometimes I wish I had a pill to make people disappear
Nebloga tema. Tačiau pastaruoju metu privengiu diskusijų apie feminizmą. Nusibodo. Suprantat, niekas tiksliai nežino, kad yra feminizmas. Žodynų apibrėžimai čia ne prie ko. Moteriai reikia susivokti savyje, suvokti ir pamilti savo esybę, savo moteriškumą. Aš vengiu termino "feminizmas". Nes ši sąvoka yra diskredituota iki žemiausio lygio, ne be vyrų pagalbos. Feminizmas suprantamas kaip supanašėjimas su vyrais, pateikiamas (pabrėžiu- didžiausią vaidmenį čia vaidina vyrai) kaip moterų siekis tapti VYRAIS. Idiotizmas. Socialinė lygybė yra būtina. Ir tam visuomenę reikia dresuoti. Kad ir griežtu skandinavišku "tikruoju" feminizmu. Nes gyvename vyrų pasaulyje, pagal jų taisykles. Šito neturi būti. Turi būti žmonių pasaulius, o ne vyrų ar moterų. Socialinė lygybė turi nusistovėti ir įaugti į kraują, tam turi praeiti ne vieneri metai, nes Rytų Europa dar velka sovietinį palikimą. Bet lyčių lygybės negali būti iš principo. Negalima vertinti, tapatinti ir lyginti iš esmės skirtingų sąvokų, skirtingų pasaulių. Galimas kompromisas, bet ne suvienodinimas. Žmogus, išdavęs savo lytį, išduoda save. Jo nebėra. Yra kažkokia substancija, lastelių kratinys, bet nėra dvasios. Moteris turi puoselėti savo moteriškumą, didžiuotis ir mėgautis juo, o ne stengtis pavirsti į vyrą. Tas pats taikytina vyrams. Dėl solidarumo. Asmeniškai aš nenoriu būti solidari su niekuo. Aš nenoriu būti dauguma. Čia vyrų mėgstamas žaidimas, būti dauguma, banda, laisvė-lygybė-brolybė (lygybė ir brolybė aišku jiems, moteriai trys K- pamenat tą vokišką posakį?). Tai silpnybė. Žmogui nereikia bandos. Savęs pilna pakanka.
buvo čia vis linksniuojamas skandinaviškas feminizmas, ir buvo tokių, kas labai kategoriškai pasisakė prieš. įtariu, kad 1) dėl baimės, kad jei taip būtų pas mus, joms gali būti daug sunkiau gyvent nei dabar; 2) iš pavydo, kad pas mus taip nėra, ir tikrai nebus bent jau greitu metu.
O man atrodo, kad dauguma nelabai supranta, kas tas skandinaviškas feminizmas. kažkodelė asociacijos su kvadratinėm, neskustom kojom, trumpais plaukais moterim su treningais, kurios šaukia ir mušasi, jei atidarai duris ar bandai sumokėti už pietus.
Absoliuti nesąmonė.
Feministė (ir ta pati skandinavė) gali būti labai moteriška, elegantiška, rūpestinga - tik tiek, jog ji nemano, jog moteris yra skirta vyrui, kaip jo nuosavybė, jog viskas turi būti ri suktis tik apie jį. Ir savo sūnus ji auklėja taip, jog jis gerbtų moterį, atsiklaustų jos visada, dalintųsi namų ruošos ir vaikų auginimo darbus, nebijotų indus išplaut, pietus pagamint ar sauskelnes pakeist.
Ir dar - moteris nėra vyro išlaikoma namų šeimininkė, o lygiavertė partnerė. jei jau tenka išlaikyti, nes kažkas atsitiko ar su sveikata ar šiaip, tai nieko tokio, bet normalu yra kai abu dirba, abu namie darbus dalinasi. Jokių moters pasišopinimų ir grožio salonų, kai vyras "aria" darbe. Va kas yra skandinaviškas feminizmas.
BlueFire - gal instinktai ir tokie patys, bet esmė, kad skandinavai turi tą įaugusį į kraują mąstymą, kad visi lygūs ir tikrai neįžeidinėja šitaip moterų ir nelaiko jų kažkokiais skudurais, kaip dažnas lietuvis. Nesakau, kad VISI lietuviai tokie, kaip ir ne VISI skandinavai moteris gerbia, bet tokia yra dauguma ir taip yra iš dalies dėl pačių moterų - nes lietuvoj dar daug jų nori būti išlaikomos, leisti vyro pinigus nieko nedirbant, vaidint, kad namų tvarkymas baisiai sunkus darbas (tikrai toks nėra, pati namuose viską tvarkiau nuo 12 metų, mamai pasakiau nebedaryt nieko). Ir dar reikėtų dalį pridėti prie daniško humoro, kai ironizuojama dėl beveik visko, nebijant savęs pavadinti (juokaujant) macho, popadiniu vyru ar tarnaite. Tiesiog taip yra todėl, jog saviironija itin stipri ir nėra nepagrįstų baimių, kokių lietuviai pilni (o kas jei mane kas pamatys grindis plaunantį, kas jei pagalvos, jog aš koks gėjus...).
nes lietuvoj dar daug jų nori būti išlaikomos, leisti vyro pinigus nieko nedirbant, vaidint, kad namų tvarkymas baisiai sunkus darbas (tikrai toks nėra, pati namuose viską tvarkiau nuo 12 metų, mamai pasakiau nebedaryt nieko).
va dėl šito drįsčiau ginčytis, ir labai piktai
kaip tai namų tvarkymas ne darbas? jeigu tai darytų svetimas žmogus, tai mokėtum jam ALGĄ kaip pridera. o kai tai daro moteris savo namie, tai jau nesiskaito? nu na...
Sometimes I wish I had a pill to make people disappear
Nebloga tema.
Tačiau pastaruoju metu privengiu diskusijų apie feminizmą. Nusibodo. Suprantat, niekas tiksliai nežino, kad yra feminizmas. Žodynų apibrėžimai čia ne prie ko. Moteriai reikia susivokti savyje, suvokti ir pamilti savo esybę, savo moteriškumą. Aš vengiu termino "feminizmas". Nes ši sąvoka yra diskredituota iki žemiausio lygio, ne be vyrų pagalbos. Feminizmas suprantamas kaip supanašėjimas su vyrais, pateikiamas (pabrėžiu- didžiausią vaidmenį čia vaidina vyrai) kaip moterų siekis tapti VYRAIS. Idiotizmas.
Socialinė lygybė yra būtina. Ir tam visuomenę reikia dresuoti. Kad ir griežtu skandinavišku "tikruoju" feminizmu. Nes gyvename vyrų pasaulyje, pagal jų taisykles. Šito neturi būti. Turi būti žmonių pasaulius, o ne vyrų ar moterų. Socialinė lygybė turi nusistovėti ir įaugti į kraują, tam turi praeiti ne vieneri metai, nes Rytų Europa dar velka sovietinį palikimą.
Bet lyčių lygybės negali būti iš principo. Negalima vertinti, tapatinti ir lyginti iš esmės skirtingų sąvokų, skirtingų pasaulių. Galimas kompromisas, bet ne suvienodinimas. Žmogus, išdavęs savo lytį, išduoda save. Jo nebėra. Yra kažkokia substancija, lastelių kratinys, bet nėra dvasios.
Moteris turi puoselėti savo moteriškumą, didžiuotis ir mėgautis juo, o ne stengtis pavirsti į vyrą. Tas pats taikytina vyrams.
Dėl solidarumo. Asmeniškai aš nenoriu būti solidari su niekuo. Aš nenoriu būti dauguma. Čia vyrų mėgstamas žaidimas, būti dauguma, banda, laisvė-lygybė-brolybė (lygybė ir brolybė aišku jiems, moteriai trys K- pamenat tą vokišką posakį?). Tai silpnybė. Žmogui nereikia bandos. Savęs pilna pakanka.
Aš neturėjau omeny tradicinės moteriškumo sampratos- išvaizdos sureikšminimo, darbų dalijimo į vyriškus ir moteriškus. Tiesiog- savo lyties suvokimas ir pažinimas.
