Kaip tu atsiradai...

  Kaip tu atsiradai


Sėdėjo kartą ant balto puraus debesėlio mažas, mažas angeliukas. Jis buvo gražus ir geras, bet liūdnas, nes jautėsi labai vienišas. Vis žiurėjo į žemę ir stebėjo kaip maži vaikučiai žaidžia, juokiasi, draugauja su kitais vaikas, kaip juos myli jų tėveliai ir kaip vaikučiai myli savo tėvelius, kaip yra smagu turėti senelius, brolį, sesę ir būrį draugų. Angeliukas apsidairė ir pamatė, kad ant savo debesėlio yra visai vienas, jam taip suspaudė širdelę, kad nejučiom mažais skruostukais pradėjo riedėti ašaros. Ir tada jis nusprendė, kad užtenka liūdėti ir laikas susirasti sau mamytę ir tėvelį. Taip nusprendęs mažasis nušoko nuo debesėlio ir nusileido ant žemės…
O žemėje angeliuko laukė nauji įspūdžiai ir naujas gyvenimas. Kiekvienas angeliukas norintis gyventi žemėje, pirmiausia pradeda savo gyvenimą pas mamytę pilvelyje. Taip ir mūsų mažasis angeliukas nusileido tiesiai  pas savo būsimą mamytę.
Iš pradžių jis pavirto tik į mažą, mažutėlį taškiuką. Ir po truputėlį pradėjo kelią į savo svajonę. Ėjo diena po dienos ir mažas taškelis pradėjo augti, bei keistis. Atsirado mažytės rankytės ir kojytės, buvo galima išgirsti, kaip plaka jo širdutė. Mamai ir tėčiui tai buvo didelis stebuklas ir džiaugsmas…
Prabėgo dar keli mėnesiai ir staiga mama pajuto, kaip jos angeliukas švelniai beldžiasi, lyg kutentų jos pilvelį. Tai buvo nepakartojamas jausmas abiem tėvams. Kai angeliukas stuksendavo į pilvelį, tėtis uždėjęs ranką taip pat galėjo jį pajausti. Su kiekviena diena, vis labiau ir labiau jie laukė savo vaikelio…
Laikas vis bėgo ir mažasis vis labiau augo ir didėjo. Tėveliai svarstė ir galvojo, kas gi galėtų ten būti, berniukas ar mergaitė?! Rinko vardus ir ruošėsi jų angeliuko atėjimui. Pirko visus reikalingus daiktus:  rūbelius, žaisliukus, lovytę, vežimuką ir viską, viską ko reikės jų stebukliukui.
Taip besiruošiant prabėgo devyni ilgi laukimo mėnesiai ir atėjo laikas tėvelių ir jų angeliuko susitikimui. Kad naujasis vaikiukas ateitų į šį pasaulį prireikė nemažai mamytės ir tėvelio pastangų. Jo belaukiant mamytė labai pavargo, bet pagaliau jis jau savo tėvelių glėbyje. Pasirodo tas angeliukas buvo maža graži mergaitė, kuri kaip vaivorykštė po lietaus nušviečia apsiniaukusį dangų, nušvietė savo tėvelių gyvenimą. Todėl mergaitei davė vardą – Vaiva, kuris ir reiškia vaivorykštę.
Daugiau šiam angeliukui niekada nebereikės liūdėti. Nuo šiol visada Vaivos gyvenime bus tėvai, seneliai ir draugai. O kai atsiras liūdinčių angeliukų, kurie nebenorės liūdėti ir nusileis ant žemės, Vaiva dar turės brolį ar sesę.
Šią pasakėlę sugalvojau tam, kad kai ateis laikas ir dukrytė paklaus: "Mama, iš kur aš atsiradau?" , turėčiau ką jai atsakyti 
O pasakos galą galima kiekvienam pagal save sugalvoti