. Praktiškai visus metus su didelėm pertraukom. Kai laukiausi pradėjau nerti gėlytes, nes norėjau sau palaidinukės. Prisinėriau jų daug ir sustojau, nes nežinojau, kaip sujungti. Tada po kurio laiko susiradau airiškų nėrinių temas ir supratau, kad tai kaip tik tai, ko man reikia, bet kol viską išstudijavau... Jau buvo gimusi dukrytė, laiko praktiškai visai neturėjau, labai jau nerami buvo.Po to nusprendžiau, kad jai vis tiek reiks suknelės krikštynoms, tai panaudojau gėlytes, dar prinėriau lapukų ir tada jau ėmiausi bandyti visokius tinkliukus, kol galiausiai nusprendžiau jungti brydėmis. Jungiau gerus du mėnesius, gal net dar ilgiau, bet tik vakarais po porą valandų. Vyras vis klausinėjo, ko aš taip vargstu, žadėjo nupirkti bet kokią suknelę už bet kokią kainą
. Bet man patiko. Tai va, po to ilgai nėriau viršų ir rankoves, nes daug kartų teko ardyti.... Ir šiaip neriu aš lėtai. Net skrybėlaitę nėriau daugiau nei savaitę , tiesa irgi dukart nuardžiau po pusę Tai va, tokia šios suknelės istorija. Įkvėpimo darbui sėmiausi žiūrėdama kitų darbus, kažkaip labai padėjo
