Mamos mirtis - kaip tai išgyventi?

Aš irgi prieš mėnesį netekau savo mamytės, mirė nuo vėžio.Žinoma ir mane kankina tas klausimas KODĖL? Bet suprantu, kad niekas man taip ir neatsakys, o taip norėtųsi laiką atsukti atgal, gal kitaip būčiau pasielgusi, bet deja tai neįmanoma padaryti. Žinau, kad reikia susitaikyti ir gyventi toliau, bet aš niekaip negaliu suvokti, kad jos nėra, kad negalėsiu su ja pasikalbėti. Kiekvieną dieną maldavau, kad nors sapne pas mane ateitų. Ir kai suėjo mėnuo nuo mirties aš ją susapnavau, žinoma nelabai aiškiai, ir trumpai, bet kažkaip geriau pasidarė.
Bet tas begalinis skausmas ir ilgesys nežinau ar kada išnyks, man atrodo, kad aš niekada neusitaikysiu su tuo, nes kuo tolyn, tuo labiau man jos trūksta

belieka tikėtis, kad mamoms ten geriau, o sapnuose jos ateina mūsų aplankyti.

Tikiuosi, kad jai ten, kur ji yra - gera, ramu, ji taip kentejo... Pries 20 metu ji isejo, paleido mano maza rankyte, zadejo grizti, bet negrizo... Nei dienos, nei nakties nebuvo, kad nepagalvociau apie ja, niekas, visiskai niekas negali atstoti JOS - MAMOS.
Uzjauciu visas, kurios neteko savo mamu, zinau koks tai skausmas...

Ar dažnai sapnuojat savo mamas? Kada pirma karta po netekties ja susapnavot ? O gal tokiems pokalbiams reikia sukurti nauja temą ?
Papildyta:

Man ir kuo toliau tuo labiau trūksta mamos, kuria palaidojau prieš tris mėnesius. Aš jos labai pasiilgau , norėčiau dar ja pamatyti nors viena karta stipriai apsikabinti ir pasakyti kad labai ja myliu

As po mamos mirties (pries beveik 3 m.) sapnuodavau ja gal vienerius metus. Bet sapnuodavau, kad ji vis turi mirti, kad is daktaru gautas teigiamas tyrimu atsalymas, kad ji serga. Ir misias uzsakinejau, ir zvakes deginau, ir meldziausi vakarais - niekas napadejo Tik po geru metu vis reciau ir reciau ja susapnuoju, bet dar buna tokiu sapnu.

As jau menuo kaip nebeturiu mamos Nesitiki, kad jos nebebus, nebelauks manes griztancios... Kodel taip atsitinka... Juk kiti zymiai vyresni dar turi mamas, o as... Norisi tiketi, kad toks likimas, bet kazkaip per daznai jisai skaudina...
Papildyta:

As susapnavau po dvieju savaiciu, taciau sapnavau jau mirusia... O tetis ir mano sesuo dar po geros savaites nuo mano sapno, tik gyva...

uzjauciu jus visas mergaites
tesiilsi jusu Mamytes ramybeje

Kiekvieną dieną nuo mamytės mirties maldavau, kad ji nors sapne mane aplankytų, kad nors taip galėtume pakalbėti. Susapnavau ją lygiai mėnuo nuo mirties.Jos pačios nemačiau,tik žinojau, kad kalbu su ja, ji stebėjosi ,kad mano dukra labai pasikeitus, išaugus.Ligtais lygintų kokia buvo prieš mėnesį Taip gera buvo, bet daugiau nieko man nesakė, ir jau 2,5mėn. praėjo, bet daugiau ji manęs neaplanko

Mno mamyte mire pries 1,7m ir nekarto ja nesapnavau, nors beveik kiekviena vakara pries miega prasau kad ateitu pas mane sapne taip noriu ja pamatyti pakalbeti, tiek daug turiu ka ja papasakoti o ji neateina pabundu ir pikstu kopdel ji net sapne neatejo juk zino kaip sunku be jos kaip bloga, jug jinai vienintelis zmogus kuriam galejau papasokati bet ka, po jos mirties nera tokiu zmoniu tai tiek turiu neispasakotu minciu,naujienu.Nuvaziuoju i kapynes ir kalbosi su paminklu.....o taip noriu ja pamatyti tikriausiai del to visai nebijau mirties(specialiai aisku nieko nedarau nes turiu mylnti vyra mylima vaika)bet nebijau aplami mirti senatvej ar nuo ligos nes zinau kad ten yra mama ir kada nors ja pamatysiu jug taip ja myliu

Vat ir as vakar suzinojau, kad mire mano mokytoja, o as tik pries menesi snekejau su ja. Nuo rudens ji vel turejo mokyti mane. Ji gulejo ligonineje, ja kelis kartus operavo, sunku jai buvo. O as... as vis delsiau ir nenorejau trukdyti, vis neskambinau paskutini menesi, vis galvojau, kad reikia duoti zmogui atsigauti, pailseti po operacijos, galvojau apie ja kiekviena diena ir nespejau paskambinti, vakar paskambinau, o mokytojos vyras verkdamas pasake: "Jos nebera, ji mire, palaidota pries savaite" As pradejau verkti, negalejau pasakyti nei zodzio, negalejau patiketi, netikiu ir dabar. O dabar man atrodo, kad jei as vakar neskambinciau, o paskambinciau siandien arba rytoj, tai ji butu gyva, kazkas butu kitaip. Mano galvoje vis skamba jos paskutiniai zodziai: "Kai as truputi atsigausiu (as jai skambinau po keliu operaciju, vis teiravausi kaip sekasi, kaip viskas praejo), butinai susitiksime, tai tada iki susitikimo". O mes daugiau nesusitiksime...
As negaliu patiketi, kad mano mokytoja mire, man atrodo, kad as veliau jai paskambinsiu ir ji pakels rageli, ji pasakys kada mes galime susitikti. Kazkaip as negaliu saves itikinti, kad jos nera, kad nepaskambins, kad nesusitiksime, kad ji negyva.

kiekviena mirtys sukriecia, o jai zmogus jautresnis atitinkamai ir reakcija astresne, bet mirtys neatsejama givenimo dalys ir nekur nuo to nepabeksi kaip bebutu sunku mes susiduremia ir susidursime su jia....

noriu papasakoti mano mamos istorija..kiekprisimenu nuo pat mazens mano mama buvo stipri..ji atlaikydavo visus vyro smugius ir izeidinejimus,kiek pamenu pradzioj jie nebuvo tokie dazni taciau kaskart kai mama gryzdavo is darbo ar susitikimo su draugemis vos vos isgerus ja pasitikdavo tevo kumciu krusa, tuomet dar klausydavau jos ir uzsidarydavau kitam kambaryje..ji kentedavo o su ja ir as kartu.. taciau ji to niekam nepasakodavo o as bijojau ir tylejau.. taip ir gyvenom kol mama nepasijuto nescia ir po 9menesiu as jau turejau broliuka smurtas trumtam liovesi bet jau as tuo norejau tiketi..taciau po metu mire mamos mama ir seimoje prasidejo kosmarai. mama linko taureles link vis dazniau is sielvarto tetis tai pajutes vel emesi savo veiksmu, po metu gime dar vienas brolis, kiek pamenu tetis tada jau nebesivalde tad kliudavo ir man, su nerimu laukdavau jo gryztant is darbo.jis visad reikalaudavo svaros ir tvarkos namuose nors ten budavo tvarkinga, eidavo vis su sluotele kiekviena kampeli slavinedamas, specialiai ismetydavo viska o mesvel is naujo viska tvarkydavom.. tuo metu mama jau nebedirbo o tetis gaudavo pakankamai didele alga bet mes su mama vaiksciodavomsu apskurusiais senais rubais,negana to kad namie niekad negyvenau ramiai taj ir i mokykla eidavau su baime nes ten visi is manes tyciodavosi stumdydavo, niekad neturejau tikru draugu,nes niekur negaledavau eiti.. nelankiau jokiu bureliu neturejau laiko skaityt knygu ar kazkuo dometis.. vasara kai visi atostogaudavo as ravedavau soda,skiniau serbentus laistydavau pomidorus vezdavau vandeni is prudo kitapus gatves kubilais nesdavau malkas ziemai..as buvau 12 metu aisku kartais teciui pasitaikydavo gerumo akimirku ir as galedavau biski pazaisti ar pasivazinet dviraciu.. o maloniausia budavo isvaziuot i kaima, ten mociute niekad manes neverte dirbti leisdavo per dienas zaisti ir ilsetis..