Mamos mirtis - kaip tai išgyventi?

Labai tave suprantu Aš taip pat išgyvenu aplinkinių žmonių nelaimes nebutinai jie turi būt mano giminės ar draugai. O jei žmogus su kuriuo bendravau dar ir geras buvo, tai tikrai sunku, prireikia laiko, kad atsigaučiau.

Manau tavo vaikui tur4tum tai paai6kinti jam suprantamais žodžiais . Nenuslėk nuo jo. Kad jis daugiau jos nepamatys . Nesakyk , kad ji kažkur išvažiavo ar panašiai . Nes jis gali iš auklėtojos ar iš kitų vaikų išgirsti . Nereikia to melo , kad ir norėdama savo vaiką apsaugoti . Vaikai ankstyvąjame amžiuje nesuvokia realybės . Kad tai negrįžtamas procesas. Jai esi tikinti pasakyk , kad ji nukeliavo pas Dievą . Jai ramu ir gera dabar . Ir tikrai negalvok , kad vaikas nieko nesupras . Su savo sūnum esu nekartą šnekėjusi tą tema . Ir jis joje neišvelgia nieko baisaus . Nes mes visi po šios žemės būsim pas Dievą . Pvz nueikit į bažnyčią uždekit žvakutę . Ramybės jums.

Mirtis visada labai veikia,nesvarbu ar tai svetimas zmogus...kiekvienas zmogus yra unikalus stebuklas,kai jis mirsta atrodo kad pasaulis kaz ko neteko,turbut taip ir yra Ir tikrai,kaip cia ir rase Ji pateko ten kur Jai ramu, ramybes ir jums

2002 m. Mamai diagnozavo krūties vėžį. Padarė operaciją, nupjovė krūtį. Ir prasidėjo... Kas metai švytinimas, chemija, po jų lyg ir pagerėjimas. Pagimdžiau dukrytę, Mama labai džiaugėsi, lepino,nei per žingsnį nepaleido. Juk čia, Lietuvoj, vienintelė anūkė ( sesuo su dukrytėm Amerikoj). 2006 m. po Motinos dienos Mamą suparalyžavo staiga, vos ne tai,kad iš vakaro gerai, kitą dieną jau negalėjo pajudint dešinės kojos ir rankos. Metastazės jau buvo smegenyse. Po to sekė 7 mėn. ant patalo. Ir maitinom, ir vartėm, ir pampersus keitėm. Bet nebuvo sunku - juk Mama. Tik buvo gaila žiūrėt kaip ji nyksta akyse, po truputį dingo kalba, vėliau vėliau neliko jokių pojūčių. Maistą trindavom ir taip maitindavom. Užgeso lengvai, tik įkvėpė ir viskas...Mirė ant tėčio rankų. Esu be galo jam dėkinga už rūpestį.
O laikas tikrai negydo,bent manęs. Praėjo pusantrų metų, o man Mamos vis labiau trūksta

Baisu! Prakeiktas vėžys Mano irgi mama kamavosi su stuburo skausmais, daktarai sake radikulitas , kol skausmas buvo nebepakeliamas ir ji pati pasiprase stuburo tomogramos. Po nepilno menesio jau jos nebeturėjom Greitai bus trys metai be jos, bet man TAIP JOS TRŪKSTA

Labai jus visas uzjauciu ,net baisu pagalvot apie tokia nelaime

sveiki. aš net neįsivaizdavau, kad taip gali trūkti mamos. jau virš mėnesio, kaip jos neturiu, bet iki šiol netikiu. Regis, aš dar turėsiu galimybę jos pasiklausiti - kas nutiko,mama, kad išėjai taip netikėtai, taip staiga? Deja, protas suvokia, kad to niekada nebebus Liūdna. Ilgiuosi savo mamos.

labas visoms.labai uzjauciu ir save ir jus, nes as irgi netekau mamos pries pusantro men, balandzio 11 d. kai mama lauke ryte stoteleje autobuso vezancio i darba ir i ja isireze automobilis.nunese visa stotele kartu su ja.mama zuvo vietoje. kita mergina suzeide ji ligoninej, o gal jau isleido, nezn.Tai ivyko Klaipedoje, laikrasciai rase ir internetu skelbe.Tai tiesiog nepakeliamai siaubingas dalykas kai tau ryte paskambina policija is mamos telefono ir pasako kad mama zuvo avarijoje pakeliui i darba, kad jos nebera, ja tiesiog kaip kate suvazinejo kazkoks girtas bahuras, turintis teises tik savaite.ir dar virsijo greiti nezmoniskai kur galima buvo tik penkiasdesimt vaziuoti. Nezn kaip tai suvokti, kad dar vakara pries tai kalbejau si su ja telefonu ir viskas buvo nuostabu! paliko mane, viena dukra ir mociute, kuri atsigule i ligonine po tokio soko.Kiek daug planu buvo, mes taip graziai bendravome, buvom tikros drauges.Ji sveikai maitinosi ir sportavo, buvo uzsisakiusi dar viena treniruokli ir zadejo daryti bute remonta, trysko gyvenimo dziaugsmu..Kazkoks siaubas, lyg kas sirdi butu ispleses su visam. Verkiu kasvakara, ko niekas nemato tik mano vaikinas.Darbe gal visiems atrodo kad man nelabai skaudu, nes nerodau savo liudesio ir neverkiu prie ju visu, o kai tik i sedu i masina vaziuoti namo paleidu dudas ir taip kasdien vaziuojant namo ir grizus.O man tik 24m. nebeturiu savo angelo, savo aukselio. Be jos taip sunku, nepakeliama, net galvoju kad niekada tas skausmas nepraeis - ji buvo labai sveika ir turejo tiek daug planu gyvenime, dziaugesi savo gyvenimu o kazkoks nieksas sugriove ir jos ir mano gyvenimus amzinai
Dukart per savaite einu ant jos kapo ir vis negaliu patiketi kad ji ten gules amzinai, kad jau niekada jos nebepamatysiu kol nenumirsiu pati, jei tiketi kad po mirties susitiksim.Noreciau bent jau tuo tiketi nes likimas is manes ateme brangiausia zmogu, jau daugiau nieko taip nemylesiu kaip mylejau savo mama.As ja tiesiog dievinau:(((Man laikas tik gilina sia zaizda, o ne gydo, kaip sako daugelis, nes kuo toliau tuo man labiau jos reikia, tuo verkimas darosi skaudesnis ir ilgesnis, nezn kaip nusiraminti, kaip susitaikyti, kaip suvokti sia realybe?buvo tokiu naktu kai norejau uzmigti ir nebepabusti, kad galeciau buti ten su ja, nes cia be jos gyvenimas neteko prasmes:(((((((((((((((

xtinna užjaučiu tave labai labai. Aš puikiai žinau, ką reiškia netekti mamos, o dar taip staiga. Mano mama irgi nesiskundė niekuo, beje, ji irgi mirė balandžio 11 d. ir irgi Klaipėdoj. Dar pasikalbėjo telefonu su seserim, su drauge, o po 2 valandų jau telefonu nebeatsiliepė Sunku su tuo susitaikyti ir suprasti - kodėl? Bet aš stengiuosi. Stengiuosi dėl jos, nes tikiu, kad ji mato mane, kaip ir tavo mama mato tave ir tikrai nenori, kad tu visą laiką verktum. Pasistenk kažkur atrasti tą gyvenimo prasmę, pasistenk būti tokiu žmogumi, kokiu buvo tavo mama, tokiu žmogumi, kokiu tavo mama norėtų, kad būtum. Žinok, laikas tikrai apgydo. Žinoma, mes visada jas prisiminsim, telieka tuo džiaugtis - tais atsiminimais. Laikykis

Merginos, užjaučiu labai visas visas. Suprantu jūsų skausmą. Aš po tėvelio mirties jau 5-ti metai neatsigaunu, geriu antidepresantus ir nuolat kaltinu save, kad galėjau jam padėti . Net sapnuoju. Jis TĄ DIENĄ ( paskutinę) sirgo gripu ( taip pasakė gydytoja), karščiavo ir aš pabijojau važiuoti jį aplankyti su mažais vaikais, kad gripo nepasigautume , o tuomet pasirodo, tėtis merdėjo. Ir mirė ant mamos rankų. Man labai skaudu ir gėda . Ryt mano tėvelio gimtadienis

nemanau, kad tau turėtų būti gėda. kokia čia gėda - juk tu nežinojai, tu norėjai apsaugoti vaikus nuo gripo, kuris jiems galėtų pakenkti.

Mirtis visada baisu...aš pastoviai tada visa diena galvoju išgyvenu...ir galiausiai ..... gyveni, stengiesi, skubi, bėgi, griūni, keliesi vel bėgi ...ir dėl ko visa tai... ..........