Sveikos... Ziuriu, kiek daug yra likimo draugiu... Perskaiciau viska, ir mano prisiminimai vel iskilo pries akis Pavasari bus jau 10 metu, kai nebeturiu pacio artimiausio bei pacio mieliausio zmogaus - Mamytes Ir tikrai netiesa, kad laikas gydo zaizdas Net ir po tiek metu daznai prisimenu savo Mamyte ir apsipilu asarom O kaip man jos reikejo, reikia ir reikes... Bet kokioj situacijoj vis galvoju, kaip Ji elgtusi... Net matau, kaip dziaugtusi mano dukryte, savo anukele... Be galo liudna, kad mano mazule nepazins savo mociutes... Taciau tikrai zinau, kad myles Ja taip karstai, kaip ir as myliu savo MAMA...
Stiprybes Jums mergaites. As netekau mamules pries 11 menesiu. Mire staiga. Sestadieni dar mus aplanke, pasidziauge anukeliais, o sekmadieni jos jau nebebuvo. Skausmas nepraeina. Jis kazkaip uzsiblokuoja ir gali prasiverzti bet kuriuo metu:dalyvaujant vaiko koncerte ir stebint kitas mociutes, ziurint gera filma, skaitant knyga ar siaip isausus graziam rytui... Pasidaro baisu, kai pagalvoji kad su tuo reikes pragyventi visa likusi gyvenima...Ziuriu i savo vaikus i stengiuosi buti stipri. Jiems reikia matyti stipria mama.
sveikos, va rašote kaip netekote brangaus žmogaus-mamos, o aš noriu pasiguost, kad pirmiau netekom tėvelio, kuris ne ką brangesnis nei mama, o kartu su jo mirtimi netekom ir mamos, tik kita prasme (mama palūžo, alkocholis padarė savo, atėmė jai motinystės teises, netekome ir jos)...tai atsitiko prieš 16 metų, kai man vos dešimt metukų tebuvo... o viską prisimenu kaip šiandien...kaip labai...be galo labai man tuksta tėvų... ir taip visą gyvenimą... nėra į ką atsiremt, kam pasiguost... kam anūkę nuvešt , tik pagalvoju apie tai ir nesusilaikau meldžiu Dievulį, kad mano vaikų neištiktu tokia neganda, kad jie turėtų normalias vaikystes, tėvelius ... va dabar ant mirties slenksčio senelis,kuris atstojo tėvelį po jo mirties, vėl begalinis skausmas ...ir nieko neišverksi, nieko nepakeisi...toks gyvenimas
prieš mėnesį palaidojau mamuką..sirgom ilgai..prieš galą jau buvo tikrai gaila..nebegalėjau sėdėt net ligoninėj..nenorėdavau ten eit, nes nepajėgiau žiūrėt ir nieko padėt negalėjau...kai mirė irgi nebuvau šalia, dėl to kartais nesmagu pasidaro...sako laikas gydo..nelabai turbūt..kuo toliau, tuo labiau reikia..va vakar taip pasigedau, kad riūkt norisi..o per laidotuves net ašara neišriedėjo, taip buvo gera, kad mama pagaliau ten, kur geriau (tikiuosi), nes čia buvo tikra kančia....stiprybės visoms
noriu palinketi visoms stiprybes... gal nepaguodzianciai dabar skambes, bet zaisdos mirus mamytei uzgija, lieka tik tokia neapsakoma tustuma prisiminus Ja. mano mamyte mire pries 3 metus. man man tada buvo 22metai, sesutei 18m. mire labai labai staigiai, mes net nezinojom , kad jai taip rimtai su sirdimi yra, viska nuo musu slepe... prisimenu, kalbu su ja telefonu( as tada studijavau ir buvau ne namie), sakiau jai , kad kita savaite grysiu namo, ir kad turiu jai tiek daug ka papasakoti, kaip tik buvo baigiamieji egzaminai ant nosies, tada buvo iskaitu metas... o jinai buvo tokia linksma, senai ja tokia girdejau... uz poros dienu nakti niekaip negalejau uzmigti, ir buvo toks nenumaldomas, stiprus jausmas paskambnti mamai, bet pagalvojau, kad dabar ji miega, neskambinsiu, pazadinsiu, geriau palauksiu ryto... siap ne taip uzmigau... ryte pazadino skambutis i duris... pradarau duris - o cia stovi mano draugas, dabartinis vyras... apsidziaugiau ji pamaciusi, nes net nesitikejau, kad ji galiu pamatyti,jis gyveno tame paciame mieste, kaip ir mano tevai... draugas tik puole, apkabino mane, pasake, vargsiuke tu mano, as nesupratau, kas ? sako, mama! sakau, kas jai,? ar susirgo, ar ligoninej?, ne sako, ji nakti mire!tai buvo pati skaudziausia zinia, o juk as kazka nakti jutau, kodel nepaskambinau, kodel? pasirodo, kad vakare jai pradejo skaudeti sirdi, isgere lasiuku, pagerejo, tetis norejo iskvieti greitaja, bet ji pasake, kad jau gerai, einam visi miegoto, paiilseti... sake, kad jai dar nesimiega, paskaitys jinai knyga... mano sesuo buvo nakti prabudus, ir patyliukais nuejusi patikrinti, sake, kad ramiai tada mama miegojo, ji paeme knyga, uzgesino sviesa... ryte atbego pas ja tetis, sako - mire mama!... rado ja ryte jau salta... jai diagnozavo miokarto infarka su skilvelio plysiu....daktarai sake, kad mire ramiai, miegodama.... nors tiek gerai, kad jai neskaudejo........truksta man jos labai labai...
Uzuojauta visoms, netekusioms paciu artimiausiu zmoniu Netekau savo mamos vos sulaukusi 21-eriu...vezys negailestingai suniokojo... jauciausi tokia vienisha, rodes pasaulis jau nebeegzistavo. Broliu, seseru neturejau, tevai ishsiskyre.. zodziu likau viena kaip pirshtas, teko kazkaip save ishsilaikyti, mesti universiteta ir ieshkotis darbo, kad tureciau uz ka apsirengti, uz buta susimoketi ir pavalgyti. Ish valstybes jokios pagalbos negavau, buvo patys sunkiausi metai mano gyvenime... aciu Dievui su mano nepakartojamu draugu pagalba, sugebejau ishvykti y uzsieny ir pradeti gyvenima nuo nulio...db esu pats laimingiausias zmogus visame pasaulyje, nes turiu mylinty vyra, nepakartojama dukrele , tik labai gaila, kad mama pasitrauke ish gyvenimo taip ir nepamaciusi, kokia nuostabia anukele ji turi.. nors jau praejo 6 metai nuo maytes mirties, bet iki shiol shirdy skauda ir tikari zinau kad visa likusy gyvenima skaudes... MAMOS NIEKAS NIEKADOS UZ JOKIUS PINIGUS GYVENIME NEATSTOS!!!
mano mamytes irgi nera,likau as naslaite viena,mire kai man buvo 16 metu (dbr man 18)pateko i avarija,ir as nespejau net su ja atsisveikinti ir apkabinti,pasakyti kad myliu.As vis dar negaliu susitaikit su netiktim.As suprantu kaip jauciasi zmones,kurie prarado savo mamytes,as labai noreciau kaip nors jiems padeti.Tokios bedos nepalinkeciau net paciam didziausiam priesui,tai labai baisu.Laikikytes!
as palaidojau savo brangiausia mamyte pries 3 metus beveik. skausmas begalinis kuris vis lydi ir iskyla begales klausimu... as zinau ta tuscia bukinanti skausma ir vienisuma, niekas net pats geriausias zmogus neatstos mamos ir taip gerai nesupras.
"Didžiausias įrodymas, kad Dievas pasitiki žmogum yra gimstantis kūdikis" Ungurytes gimimas
Negi as tokia ? Bet cia gerai per sirdi perejo jusu pasakojimai apie Mamas.Aciu jums visoms, nors trupma akimirka susimasciau, kad reikia labiau pradeti myleti Mama ir ja branginti... Net geda pasidare, kad as per mazai myliu...
Siandien nuvedziau i darzeli vaika ir suzinojau,kad nera seimininkutes tarp gyvu.Man taip negera,kad as neturiu kur detis,verkiu ir su savim nieko negaliu padaryt.Toks geras ZMOGUS buvo,visi vaikuciai JA mylejo ir JI juos t.p.Kai JI ateidavo i darba tai visi vaikai puldavo JAI ant kaklo,JIkiekviena pabuciuodavo.O mano mazius tai ir eidavo i darzeli pries tai paklausdamas ar bus MARIJA?Jis dar per mazas kad tai suprastu,as nemokesiu jam paaiskint kad daugiau JOS nematys.Liko 3 vaikai naslaiciai,tevelis mires t.p.SKAUDU BE GALO,VA RASAU IR VERKIU.
Pavasari bus jau 10 metu, kai nebeturiu pacio artimiausio bei pacio mieliausio zmogaus - Mamytes 
Net ir po tiek metu daznai prisimenu savo Mamyte ir apsipilu asarom 
