Uzjauciu😢😢
Praėjo beveik 6 mėnesiai po netekties... Trūksta be proto. Kasdien norisi paskambinti, pasitarti, pasidžiaugti, pasidalinti savo mintimis. Deja, bet teko matyti visą Mamytės išėjimą, būti šalia paskutinę savaitę, būti šalia ir išėjimo akimirką . Guluosi su tuo vaizdu, pabundu irgi... sunku nuvyti mintis. Galvoje vis sukasi ar viską padariau ką galėjau, gal galėjau kažką kitaip padaryti... Ech, kad Ji žinotų, kaip jos trūksta...❤
Sveikos,
Čia dauguma tokios geros dukros. Aš tokia nebuvau. Mamos neturiu jau beveik 7 metus. Bet kaltės jausmas nuo to laiko tik auga ir darosi vis sunkiau. Užeina dienos, kai pergalvoju savo poelgius, žodžius, ko nepadariau, ką galėjau padaryti ar pasakyti. Tada apima tokia neviltis, bijau įsivaryti depresiją, nes pakeisti jau nieko negaliu. Nieko tokio baisaus nepadariau savo mamai, bet nebuvau gera, padedanti ir nuoširdi dukra. O mano mama buvo labai gera. Labai daug kaltės jaučiu ir taip sunku gyventi. Ar yra dar tokių? Kaip sau padedate?
Čia dauguma tokios geros dukros. Aš tokia nebuvau. Mamos neturiu jau beveik 7 metus. Bet kaltės jausmas nuo to laiko tik auga ir darosi vis sunkiau. Užeina dienos, kai pergalvoju savo poelgius, žodžius, ko nepadariau, ką galėjau padaryti ar pasakyti. Tada apima tokia neviltis, bijau įsivaryti depresiją, nes pakeisti jau nieko negaliu. Nieko tokio baisaus nepadariau savo mamai, bet nebuvau gera, padedanti ir nuoširdi dukra. O mano mama buvo labai gera. Labai daug kaltės jaučiu ir taip sunku gyventi. Ar yra dar tokių? Kaip sau padedate?
QUOTE(Kirmelius @ 2020 06 11, 09:33)
Sveikos,
Čia dauguma tokios geros dukros. Aš tokia nebuvau. Mamos neturiu jau beveik 7 metus. Bet kaltės jausmas nuo to laiko tik auga ir darosi vis sunkiau. Užeina dienos, kai pergalvoju savo poelgius, žodžius, ko nepadariau, ką galėjau padaryti ar pasakyti. Tada apima tokia neviltis, bijau įsivaryti depresiją, nes pakeisti jau nieko negaliu. Nieko tokio baisaus nepadariau savo mamai, bet nebuvau gera, padedanti ir nuoširdi dukra. O mano mama buvo labai gera. Labai daug kaltės jaučiu ir taip sunku gyventi. Ar yra dar tokių? Kaip sau padedate?
Čia dauguma tokios geros dukros. Aš tokia nebuvau. Mamos neturiu jau beveik 7 metus. Bet kaltės jausmas nuo to laiko tik auga ir darosi vis sunkiau. Užeina dienos, kai pergalvoju savo poelgius, žodžius, ko nepadariau, ką galėjau padaryti ar pasakyti. Tada apima tokia neviltis, bijau įsivaryti depresiją, nes pakeisti jau nieko negaliu. Nieko tokio baisaus nepadariau savo mamai, bet nebuvau gera, padedanti ir nuoširdi dukra. O mano mama buvo labai gera. Labai daug kaltės jaučiu ir taip sunku gyventi. Ar yra dar tokių? Kaip sau padedate?
Ir aš tokia buvau... Kaltės jausmas buvo didelis. Padėjo psichoterapija ir laikas...
Laikas gydo, bet... labai lėtai...
