QUOTE(Nuotrauka @ 2015 04 13, 22:29)
Oi mergaites,
vis tikedavausi, kad nereikes taip greitai ieskoti kvailu "patarimu" kaip susitaikyti su mamos mirtimi... O kai beda, kai skausmas ateina i sirdi, bet kokio siaudo griebiesi....
Mamyte mano sirgo, veziu.. Pirma karta nugalejo, nepraejo net metai, kai ji svente gyvenima, o jis gryzo su trenksmu, isplito kur beimanoma. Ji kovojo, buvo mano saunuole, pavyzdys man ir visam likusiam pasauliui, pasiemiau ja gyventi pas mane, kovojom kartu, juokemes kartu, dziaugiames kiekviena diena, rytiniais saules spinduliais, nuostabiais pusryciais sode, paivaiksciojimais parke ir kas diena sakem, kad mylim viena kita. Mano antroji puse isikele su mumis, nuostabu buvo. Patapom keista seima, bet namai pilni meiles ir jaukumo. Pildem vieni kitu svajones, ypac mano mamytes, nes jos gyvenimas deja, buvo ne rozem klotas, kai prakeiksmas ja nuo pat mazens sekiojo, vos laiminga - viska ateme.. Stengemes is paskutiniu
Ir ka.. Pasidare blogiau, viskas buvo gerai, tas bjaurastis isplito, nes nei vieni vaistai nepadejo , islakinom i ligonine.. Negaliu plestis, nes sirdis byra i gabalus, po 6 dienu isleido namo taip sakant mirti... Dar savaitele ir buvau salia, kai ji ikvepe paskutini karta.. Net 46 jai nebuvo...
Verkiu naktim. Verkiu dienom. Planavom leliuka mes jau, vestuves metu gale.. Atrodo, kad nors rek visa gerkle , nes taip bloga.. Norisi begti pas ja i kambari ir sakyti : Mama, brangiausioji, man mmm veluoja, busi tu mociute!!!!! Bet va... Nera pas ka begti.. Nera ko apkabinti. Tik sirdi isdraskyta i milijonus gabaliuku... Teturejau ja viena. Nei broliu, nei seseru, nei tevo. Atrodo ateme viska, ka tiek branginau
vis tikedavausi, kad nereikes taip greitai ieskoti kvailu "patarimu" kaip susitaikyti su mamos mirtimi... O kai beda, kai skausmas ateina i sirdi, bet kokio siaudo griebiesi....
Mamyte mano sirgo, veziu.. Pirma karta nugalejo, nepraejo net metai, kai ji svente gyvenima, o jis gryzo su trenksmu, isplito kur beimanoma. Ji kovojo, buvo mano saunuole, pavyzdys man ir visam likusiam pasauliui, pasiemiau ja gyventi pas mane, kovojom kartu, juokemes kartu, dziaugiames kiekviena diena, rytiniais saules spinduliais, nuostabiais pusryciais sode, paivaiksciojimais parke ir kas diena sakem, kad mylim viena kita. Mano antroji puse isikele su mumis, nuostabu buvo. Patapom keista seima, bet namai pilni meiles ir jaukumo. Pildem vieni kitu svajones, ypac mano mamytes, nes jos gyvenimas deja, buvo ne rozem klotas, kai prakeiksmas ja nuo pat mazens sekiojo, vos laiminga - viska ateme.. Stengemes is paskutiniu
Ir ka.. Pasidare blogiau, viskas buvo gerai, tas bjaurastis isplito, nes nei vieni vaistai nepadejo , islakinom i ligonine.. Negaliu plestis, nes sirdis byra i gabalus, po 6 dienu isleido namo taip sakant mirti... Dar savaitele ir buvau salia, kai ji ikvepe paskutini karta.. Net 46 jai nebuvo...
Verkiu naktim. Verkiu dienom. Planavom leliuka mes jau, vestuves metu gale.. Atrodo, kad nors rek visa gerkle , nes taip bloga.. Norisi begti pas ja i kambari ir sakyti : Mama, brangiausioji, man mmm veluoja, busi tu mociute!!!!! Bet va... Nera pas ka begti.. Nera ko apkabinti. Tik sirdi isdraskyta i milijonus gabaliuku... Teturejau ja viena. Nei broliu, nei seseru, nei tevo. Atrodo ateme viska, ka tiek branginau
Visų pirmiausia užuojauta. Žinau kaip trūksta mamos. Bet galim būti laimingos, kad stengėmės pildyti jų norus, svajones. Man kartais atrodo, kad mirtis nėra pati baisiausia našta. Man atrodo, kad sąžinės graužatis būtų baisesnė, juolab žmogui kurio nebėra. Taip, kad esam ko gero geros dukros, o pas savo mamules vėliau ar ankščiau vistiek nukeliausim. Stiprybės.
