Man jau artėja antrosios metinės...
Vakar buvau kapuos, jurginai žydi, anūkėlė mažoji akmenukus renka, o taip norėtus, kad Močiutė būtų gyva....
Faustina.. tau irgi daug
Man jau artėja antrosios metinės...
Vakar buvau kapuos, jurginai žydi, anūkėlė mažoji akmenukus renka, o taip norėtus, kad Močiutė būtų gyva....
Man jau artėja antrosios metinės...
Vakar buvau kapuos, jurginai žydi, anūkėlė mažoji akmenukus renka, o taip norėtus, kad Močiutė būtų gyva....
Užuojauta visoms netekusioms artimųjų
Mano Mama mirė beveik prieš 10 metų (vasario 2d.), man tada buvo 15m., nei per laidotuves, nesi po jų nei karto neverkia, visus jausmus ir išgyvenimus laikiau savyje, buvo baisu nesvietiškai, bijojau eiti į mokyklą, išeiti į miestą, buvau nustojus bendrauti su draugais ir. t.t. Po mamos mirties likau našlaitė, mane užaugino seneliai, kurie man atstojo ir Mamą ir tėtį (tėčio net nepamenu)...
Bet šiandien sužinojau, kad mano močiutei liko nebedaug laiko, gal kelios dienos, gal keli mėnesiai, ir tas jausmų burbulas sprogo, kiek galvoju apie močiutę, tiek prieš akis matau Mamą, tikriausiai tik tiek laiko reikėjo, kad realiai suvokčiau, kad jos nebėra, kad ji niekada nebegrįš, kad jos nebėra. Dabar manau, kad aš to niekada nepripažinau, bent jau sau, nes dažnai su ja kalbėdavau mintyse, pasakodavau visas naujienas, kaip auga jos anūkas, ir visą kitą.
Nemanykite, kad netekties žaizdos su laiku užgyja, jos gal šiek tiek apsitraukia ir pasidengia storais, surandėjusiais kraštais, bet vos pajudinus atsiveria labai plačia, o tada dar labiau skauda
Po Mamos mirties dar nesu su niekuo apie tai kalbėjusi, galbūt rašau ir tikiuosi kad po tokio jausmų protrūkio pasidarys geriau, o gal bandau susitaikyti su kita artėjančia netektimi, bet rašant ir ant klaviatūros byrant ašaroms darosi šiek tiek lengviau, nors manau tai laikina...
Stiprybės visoms
Mano Mama mirė beveik prieš 10 metų (vasario 2d.), man tada buvo 15m., nei per laidotuves, nesi po jų nei karto neverkia, visus jausmus ir išgyvenimus laikiau savyje, buvo baisu nesvietiškai, bijojau eiti į mokyklą, išeiti į miestą, buvau nustojus bendrauti su draugais ir. t.t. Po mamos mirties likau našlaitė, mane užaugino seneliai, kurie man atstojo ir Mamą ir tėtį (tėčio net nepamenu)...
Bet šiandien sužinojau, kad mano močiutei liko nebedaug laiko, gal kelios dienos, gal keli mėnesiai, ir tas jausmų burbulas sprogo, kiek galvoju apie močiutę, tiek prieš akis matau Mamą, tikriausiai tik tiek laiko reikėjo, kad realiai suvokčiau, kad jos nebėra, kad ji niekada nebegrįš, kad jos nebėra. Dabar manau, kad aš to niekada nepripažinau, bent jau sau, nes dažnai su ja kalbėdavau mintyse, pasakodavau visas naujienas, kaip auga jos anūkas, ir visą kitą.
Nemanykite, kad netekties žaizdos su laiku užgyja, jos gal šiek tiek apsitraukia ir pasidengia storais, surandėjusiais kraštais, bet vos pajudinus atsiveria labai plačia, o tada dar labiau skauda
Po Mamos mirties dar nesu su niekuo apie tai kalbėjusi, galbūt rašau ir tikiuosi kad po tokio jausmų protrūkio pasidarys geriau, o gal bandau susitaikyti su kita artėjančia netektimi, bet rašant ir ant klaviatūros byrant ašaroms darosi šiek tiek lengviau, nors manau tai laikina...
Stiprybės visoms
QUOTE(Faustina.. @ 2012 08 06, 13:31)
Užjaučiu visas netekusias artimojo...tai baisu ir, deja, neišvengiama.
Prieš savaitę ir aš palaidojau savo mamą. Viskas labai netikėta - turėjau keletą valandų prisprasti prie minties, kad mano mama gali mirti. Taip ir atsitiko. Stebiuos, iš kur radau savyje jėgų reanimacijoje prie jos lovos pasakoti apie olimpiados atodarymą ir net juokauti, kai širdis plyšo pusiau...ne be reikalo sakoma, kad žmogaus galimybės beribės. Apie skausmą ir savigraužą geriau nepasakosiu, nes jo pamatuoti neįmanoma. Iš netekties skausmo vaduojuosi kalbėdama su vyresniais savo artimaisiais, kurie, paragavę daugiau gyvenimo drusos, į mirtį žvelgia labiau filosofiskai. Taipogi rašau laiškus mamai, pasakoju apie kasdienius dalykus, apie jos beprotiškai mylėto anūko pokštus ir naujus žodžius, tarsi rašyčiau jai laiška, tik neiššiųsčiau...Dar skaitau Wm. Paul Young Trobelė - daugelio man rekomenduota šiuo sunkiu gyvenimo periodu. Kažkiek padeda.
Po savo tragedijos pradėjau tikėti likimu ar lemtimi, nesvarbu, kaip pavadinti, ir (galbūt) gyvenimu po mirties. Nežinau, ar čia žmogaus protas taip ginasi nuo netekties ir skausmo, bet man lengviau galvoti, kad mano mamytės siela yra šalia manęs. Stiprybės visoms ir saugokime save.
Prieš savaitę ir aš palaidojau savo mamą. Viskas labai netikėta - turėjau keletą valandų prisprasti prie minties, kad mano mama gali mirti. Taip ir atsitiko. Stebiuos, iš kur radau savyje jėgų reanimacijoje prie jos lovos pasakoti apie olimpiados atodarymą ir net juokauti, kai širdis plyšo pusiau...ne be reikalo sakoma, kad žmogaus galimybės beribės. Apie skausmą ir savigraužą geriau nepasakosiu, nes jo pamatuoti neįmanoma. Iš netekties skausmo vaduojuosi kalbėdama su vyresniais savo artimaisiais, kurie, paragavę daugiau gyvenimo drusos, į mirtį žvelgia labiau filosofiskai. Taipogi rašau laiškus mamai, pasakoju apie kasdienius dalykus, apie jos beprotiškai mylėto anūko pokštus ir naujus žodžius, tarsi rašyčiau jai laiška, tik neiššiųsčiau...Dar skaitau Wm. Paul Young Trobelė - daugelio man rekomenduota šiuo sunkiu gyvenimo periodu. Kažkiek padeda.
Po savo tragedijos pradėjau tikėti likimu ar lemtimi, nesvarbu, kaip pavadinti, ir (galbūt) gyvenimu po mirties. Nežinau, ar čia žmogaus protas taip ginasi nuo netekties ir skausmo, bet man lengviau galvoti, kad mano mamytės siela yra šalia manęs. Stiprybės visoms ir saugokime save.
dievuliau... stiprybes!
sveikos
artėja visi šventieji.... labai ilgiuosi jos.
beje norėjau pasitari kaip žiemai puošiate kapus? gyvomis ar ne gėlėmis? ar klojate pušimis? eglėmis?
artėja visi šventieji.... labai ilgiuosi jos.
beje norėjau pasitari kaip žiemai puošiate kapus? gyvomis ar ne gėlėmis? ar klojate pušimis? eglėmis?
Visoms mūsų mieliausioms, vienintelėms, mylimiausioms mamytėms, kurių jau negalim apkabinti.....
Myliu tave , ilgiuosi ir ačiū tau, kad buvai mano mamytė.
Myliu tave , ilgiuosi ir ačiū tau, kad buvai mano mamytė.
Tau, Mamyte...
Manoji mirė šių metų liepos 5dieną... Labai jos trūksta... 
QUOTE(*Aistė @ 2012 11 05, 14:14)
kaip suprantu Tave
Mano mylimiausios mamytės ir tėčio jau nėra 1,5 metų, o taip iki šiol trūksta net širdis plyšta, tokia tuštuma viduje Mes taip mėgdavome visas šventes leisti visi kartu, taip pasiilgau mamos gaminamo maisto, jos švelnumo, tėčio pokštų..... labai jau mylėjome vieni kitus. Kodėl taip anksti juos Dievulis atėmė iš manęs nors dar buvo visai jauni tik po 67 metus abu. O kiek dar galėjome turėti smagių susitikimų ir pasibuvimų kartu. Ir mano dukrytė taip pasiilgo senelių Ech... kaip pavydu kas dar turi savo tėvelius.čia Jums, mano brangieji
QUOTE(mamučiukas @ 2013 01 03, 13:33)
labai jau mylėjome vieni kitus. Kodėl taip anksti juos Dievulis atėmė iš manęs nors dar buvo visai jauni tik po 67 metus abu.
nors dar buvo visai jauni tik po 67 metus abu. mes ir mylejom vieni kitus...
Mano abu AA Teveliai paliko si Zeme 54 metu...
truksta visad, kiekviena diena, 2 metai kai nebera abieju, bet ne kiek nera lengviau....
Netekome tik vieno zmogaus - MAMOS - o atrodo, kad istustejo visas pasaulis... Sie zodziai turbut labiausiai nusako kiekvieno MAMOS netekusio savijauta
Mano Mamyte mire 2013-01-04. Isejo labai netiketai ne tik mums, cia likusiems, bet ir jai paciai. Kartais guodziu save, kad gal ten Jai lengviau,nes gyvenimas cia, zemeje, Jos nelepino. Bet ka daryti mums,cia likusiems? Kaip istverti si skausma, sielvarta ir begalini ilgesi? Kaip?! Mamyte taip dziaugesi, kad as,Jos jauniausia dukra, 2012-09-28 susilaukiau dukreles. Ji taip norejo, kad gimtu mergaite, lyg nujausdama sake -bus tau gyvenimo paguoda,uzvadelis Dar per Kaledas Mamytei sakiau, kad as dabar tokia laiminga, jog net bijau. Ir stai likimas ta laime leido pasidziaugti tik 3 menesius-tiek buvo mano dukrytei,kai likimas ateme brangiausia zmogu-Mamyte 
Dabar tik egzistuoju... Gyvenu, nes dukrai manes reikia. Nors kartais neguodzia net ji, atrodo vyras, nors ir koks geras ir mylintis, jei manes neliktu, susiras kita, o dukra dar manes neatsimintu ir jai neskaudetu... Zinau, kad taip mastyti nedera ir kad toks mastymas egoistiskas, bet kaip man istverti si skausma ir ilgesi? Dieve, dar tik 2 nepilni menesiai, o as Jos taip berpotiskai pasiilgau! 
Merginos, moterys, pasidalinkite savo skausmu, patarkite kaip Jus isgyvenote Mamos netekti. Nebezinau kaip sau padeti, jau nebezinau... Net mastau, kad gal atsiras gyvenanciu Vilniuje ir norinciu susitikti, kad ir pas mane namuose, pabendrauti, pasidalinti skausmu, issikalbeti ir tiesiog tapti likimo draugemis. Atsiliepkit, prasau...
Mano Mamyte mire 2013-01-04. Isejo labai netiketai ne tik mums, cia likusiems, bet ir jai paciai. Kartais guodziu save, kad gal ten Jai lengviau,nes gyvenimas cia, zemeje, Jos nelepino. Bet ka daryti mums,cia likusiems? Kaip istverti si skausma, sielvarta ir begalini ilgesi? Kaip?! Mamyte taip dziaugesi, kad as,Jos jauniausia dukra, 2012-09-28 susilaukiau dukreles. Ji taip norejo, kad gimtu mergaite, lyg nujausdama sake -bus tau gyvenimo paguoda,uzvadelis
Dar per Kaledas Mamytei sakiau, kad as dabar tokia laiminga, jog net bijau. Ir stai likimas ta laime leido pasidziaugti tik 3 menesius-tiek buvo mano dukrytei,kai likimas ateme brangiausia zmogu-Mamyte Dabar tik egzistuoju... Gyvenu, nes dukrai manes reikia. Nors kartais neguodzia net ji, atrodo vyras, nors ir koks geras ir mylintis, jei manes neliktu, susiras kita, o dukra dar manes neatsimintu ir jai neskaudetu... Zinau, kad taip mastyti nedera ir kad toks mastymas egoistiskas, bet kaip man istverti si skausma ir ilgesi? Dieve, dar tik 2 nepilni menesiai, o as Jos taip berpotiskai pasiilgau! Merginos, moterys, pasidalinkite savo skausmu, patarkite kaip Jus isgyvenote Mamos netekti. Nebezinau kaip sau padeti, jau nebezinau... Net mastau, kad gal atsiras gyvenanciu Vilniuje ir norinciu susitikti, kad ir pas mane namuose, pabendrauti, pasidalinti skausmu, issikalbeti ir tiesiog tapti likimo draugemis. Atsiliepkit, prasau...
kazlė užuojauta mergyt
Visą tai patyriau savo pati, verkiau, rėkiau, ėjau į bažnyčią, skaičiau, dirbau, rūpinaus dukryte...negalėjau ilgai liūdėti, nes 3 mėn po Mamos mirties, pasijutau, kad laukiuos...Dar po 3 mėn išėjo pas Mamytę Tėtis...
Visą tai patyriau savo pati, verkiau, rėkiau, ėjau į bažnyčią, skaičiau, dirbau, rūpinaus dukryte...negalėjau ilgai liūdėti, nes 3 mėn po Mamos mirties, pasijutau, kad laukiuos...Dar po 3 mėn išėjo pas Mamytę Tėtis...
As jau irgi neturiu nei Tevelio, nei Mamytes. Tevelis mire pries 23 metus,kai man buvo 7 metukai. Dabar jau nieko neturiu:nei seneliu, nei tevu,nei kriksto tevu, nei pusbroliu (vienas mire 26 metu,kitas tokio pat amziaus nusizude). Yra tik trys pusseseres,su kuriomis nebendraujame, nes po Tevelio mirties giminems is jo puses tapome nebegimines,ir dar 2 broliai, tiksliau turbut reikia sakyti vienas, nes su vienu santykiai puikus, o kito ypac dabar, po Mamytes mirties tenka bijoti. Jis psichinis ligonis ir dabar neleidzia net i Mamytes (dabar visu musu) namus nuvaziuoti, grasina suluosinti, o mane privesti iki beprotnamio. Kiekviena diena drebu del savo jaunesnio brolio ir jo seimos sveikatos, nes jie abu gyvena tame paciame mieste... Dieve, mes net paminklo negalime pakeisti ir uzdeti Mamai tokio, kokio ji norejo, nes mano vyresnysis nori, kad liktu senasis Teciui pastatytas paminklas, grasina naujaji nugriauti, o mus suluosinti jei nuimsim senaji Kartais man atrodo as tikrai isprotesiu - net gedeti negaliu ramiai, net negaliu pasiimti nei vieno brangaus daikto, kuris primintu Mama, negalejau net paskutini karta sutvarkyti jos daiktus, prisiliesti prie rubu, juos pauostyti, sutvarkyti spintas - tas (nezinau kaip ji pavadinti, nes liezuvis jau nebesivercia vadinti broliu) savanaudis su savo dabartine laikina meiluze jau visus rubus sudegino
Sedziu dabar, ziuriu i savo 5 menesiu dukryte ir mastau - kaip as ja dziaugiausi, kaip as norejau auginti ja su sypsena, duoti jai visa savo laika ir demesi, o ka ji mato dabar - nuolat verkiancia, liudincia mama, drebancia nuo kiekvieno skambucio ar zinutes, gautos is "brolio"... Niekas nebeidomu, niekas nebepadeda,o dar tas sedejimas namie vienai su kudikiu (vyras is darbo grizta tik 22.30 val.)... Nebezinau ar gyvenimas dar kada igaus bent kokias spalvas, bent menka atspalvi...
Kartais man atrodo as tikrai isprotesiu - net gedeti negaliu ramiai, net negaliu pasiimti nei vieno brangaus daikto, kuris primintu Mama, negalejau net paskutini karta sutvarkyti jos daiktus, prisiliesti prie rubu, juos pauostyti, sutvarkyti spintas - tas (nezinau kaip ji pavadinti, nes liezuvis jau nebesivercia vadinti broliu) savanaudis su savo dabartine laikina meiluze jau visus rubus sudegino Sedziu dabar, ziuriu i savo 5 menesiu dukryte ir mastau - kaip as ja dziaugiausi, kaip as norejau auginti ja su sypsena, duoti jai visa savo laika ir demesi, o ka ji mato dabar - nuolat verkiancia, liudincia mama, drebancia nuo kiekvieno skambucio ar zinutes, gautos is "brolio"... Niekas nebeidomu, niekas nebepadeda,o dar tas sedejimas namie vienai su kudikiu (vyras is darbo grizta tik 22.30 val.)... Nebezinau ar gyvenimas dar kada igaus bent kokias spalvas, bent menka atspalvi...
