Suradau šią temą, nes negaliu susitaikyti su netektimi - per Motinos dieną palaidojau savo mamą. Niekada negalvojau, kad tokią dieną jos neteksiu. Ji labai sirgo, tačiau netikėjome, kad taip greitai gali mirti ir mes laukėme Motinos dienos, kad suruošti jai šventę, kad ji pajustų kokia yra mylima ir reikalinga, bet....ne apie tokią šventę galvojome. Su dukra einame iš proto, nes būtent paskutinį kartą išvažiuodama jos nepabučiavau, tik pasakiau iki, o kai dukros paprašė, kad anūkas jai pagrotų - atsakė- kitą kartą. Kas galėjo pagalvoti, kad tai bus paskutiniai jos norai, kurių mes, negalėjome išpildyti ir ši kaltė liks amžinai....... Nežinau, kaip gyventi toliau, negaliu susitaikyti su netektimi.....
mano viena kolegė, jai apie 65m. prieš 8 metus palaidojo savo 90m mamą ir mes netikėtai ta tema tiesiog išsikalbėjome, ji prisipažino, jog net tiek metų jaučia baisų ilgesį... aš tame gyvenu trys metai. bet kartais buna jis toks baisus, jog norisi balsu rėkti iš skausmo, širdies. manau, tas jausmas liks iki mūsų su mamyte susitikimo... myliu ją.
Mano mama išėjo pernai, greit bus metinės. Nerandu žodžių, kad parašyčiau, kaip man jos trūksta, kaip daug galėjau dėl jos padaryti ir nepadariau. Kaip kino juostą dažnai persuku atmintyje įvykius, kai pasielgiau netinkamai, mamai sunkias akimirkas, nors ir ne aš buvau dėl to kalta. Kartais užmigti negaliu, kartais, būdama viena, garsiai iš nevilties šaukiu mamą. Save bandau raminti ir man kažiek padeda mintis, kad mama man atleido viską, ką dariau ne taip, juk ji - Mama. Juk mes irgi turėjome gyvenime kokių nors nuoskaudų, ar pykome, kai ko nors tikėjomes iš Mamų ir negavome, bet juk viską pamiršome seniai. Vieną žinau tiksliai - mūsų mamos nenori, kad mes verktume dėl jų netekties (galima pagalvoti, kad aš dabar neverkiu), neverkime, nesisielokime, pasodinkime gėlyčių ant jų kapų, uždekime žvakutę, pasimelskime. Laikykimes.
Nestovėk prie mano kapo ir neverk;
Aš nesu ten, aš nemiegu.
Aš esu tūkstantis pučiančių vėjų,
Aš esu deimanto atspindžiai sniege.
Aš esu saulės šviesa ant bręstančių javų;
Aš esu švelnus rudens lietus,
Kai tu nubundi rytmečio tyloje.
Aš esu veržlus paukščių skrydis.
Aš esu žvaigždė, tykiai šviečianti naktyje.
Nestovėk prie mano kapo ir neverk,
Manęs nėra tenai
Mary Elizabeth Frye
Aš nesu ten, aš nemiegu.
Aš esu tūkstantis pučiančių vėjų,
Aš esu deimanto atspindžiai sniege.
Aš esu saulės šviesa ant bręstančių javų;
Aš esu švelnus rudens lietus,
Kai tu nubundi rytmečio tyloje.
Aš esu veržlus paukščių skrydis.
Aš esu žvaigždė, tykiai šviečianti naktyje.
Nestovėk prie mano kapo ir neverk,
Manęs nėra tenai
Mary Elizabeth Frye
Sveikos, paskaičiau šią temą ir širdį suspaudė baisus skausmas... Aš jau pusė metų gyvenu žinodama, kad man brangiausias žmogus pasaulyje (mano vyras) po pusmečio, daugiausia metų mirs... Jis serga nepagydoma liga: šonine amiotrofine skleroze... Nyksta tiesiog akyse... Prieš pora metų ant mano rankų mirė sūnus, dabar atgijo visi košmarai: iki smulkmenų prisimenu laidotuves ir mintys apie tai neduoda ramybės... Net nežinau, ar ištversiu... Mano vyrui dar tik 45...
..palaidojau pries keleta dienu Teveli,toks skausmas ... zodziu,nei sakiniu nera,jam issakyti..tik..as jam vis skambinu,vis laukiu zvilgsnio Jo rudu akiu..valausi asaras..nera prasmes nei cia rasyti,tiesiog atrodo kiek daug jam nepasakiau ,kik daug neparasiau...
stiprybes visiems,netekusiems ir Gruode12 Jums stiprybes kasdienai..
stiprybes visiems,netekusiems ir Gruode12 Jums stiprybes kasdienai..
Aš palaidojau mamą prieš dvejus metus, netikėta, staigi liga suėdė ją per metus. Mes buvom kaip vienas žmogus, mums nereikėjo žodžių, viena kitą jautėm ir supratom. Sunku suvokti, kad jos niekada nebebus. mane gali suprasti tik tos, kam mama daugiau nei mama, kam mama tikrąja ta žodžio prasme - nuostabi draugė. Kiti nesupranta, kad mama gali būti drauge, man ji buvo viskas...ji taip ir nesulaukė anūkėlės, kurią sakė mylėsianti labiau už mane 
Ji net nesulaukė mano nėštumo.
Ji net nesulaukė mano nėštumo.
QUOTE(nelita @ 2012 05 14, 21:57)
mano viena kolegė, jai apie 65m. prieš 8 metus palaidojo savo 90m mamą ir mes netikėtai ta tema tiesiog išsikalbėjome, ji prisipažino, jog net tiek metų jaučia baisų ilgesį... aš tame gyvenu trys metai. bet kartais buna jis toks baisus, jog norisi balsu rėkti iš skausmo, širdies. manau, tas jausmas liks iki mūsų su mamyte susitikimo... myliu ją.
Kazkaip labai keistai nuskambejo... Moteris mire sulaukusi garbingo amziaus, uzauginusi dukra taip pat iki garbingo amziaus NET pensijos... Taigi normalu, kad mire... Juk pats normaliausias gyvenime dalykas, kai vaikai laidoja tevus, o ne atvirksciai.. Tai labai gerai, kad kartu graziai sugyvena, dziaugtis reikia, kad motina taip ilgai isgyveno, nesirgo ir pan. Nematau as cia tu graudumu....
QUOTE(agarmis @ 2012 07 29, 15:23)
Kazkaip labai keistai nuskambejo... Moteris mire sulaukusi garbingo amziaus, uzauginusi dukra taip pat iki garbingo amziaus NET pensijos... Taigi normalu, kad mire... Juk pats normaliausias gyvenime dalykas, kai vaikai laidoja tevus, o ne atvirksciai.. Tai labai gerai, kad kartu graziai sugyvena, dziaugtis reikia, kad motina taip ilgai isgyveno, nesirgo ir pan. Nematau as cia tu graudumu....
Tikriausiai Jūsų mama dar gyva, kad nesupantate šio skausmo.
QUOTE(jediara @ 2012 07 29, 16:06)
Tikriausiai Jūsų mama dar gyva, kad nesupantate šio skausmo.
Kokio skausmo? nelabai suvokiu... mano tetis mire, kai man buvo 13 metu.. Ir ka? Ir nieko.. va tada vaikui buvo skausmas... O kai suauges verkia ir vis dejuoja del to, kas neisvengiama ir NORMALU, tai keistai atrodo... beje, kazkada savo mama vedziau pas psichoterapeute, ten sedejo tokia mergina (apie 35-40metu) ir vis dejuoja visa, pajuodusi, vasara juodai apsirengusi ir pan. mama ir klausia - gal kazkas labai rimto nutiko - ta atsako, "taip, senele mire". Nu ok, sedim, galvojam na va, vakar palaidojo senele, gal labai artimos buvo, tikrai zmogus liudi.. O ji kad prades pasakoti, kaip ji naktimis nemiega (reiskia jau ne vakar mire), kaip ji nieko nevalgo, kaip ji gyvena tik "ant raminamuju" ir pan. na tai kyla klausimas, kada ta bobute mire, gal avarija ar kas? Ta juodoji sako - mire 95 metu, nuo senatves. pries 3 metus...
Mes su mama taip ir atsilosem.. na cia jau tikrai virs visko...--------------
tai va jusu tas "nepakeliamas" skausmas is sono va taip ir atrodo - gali atsilosti nuo keistumo.... Toks vaizdas, kad va vienintele jus ar kita palaidojot mama ar teva, ar gimines.. Absurdas. O ka sakyti zmogui, kuris per 3 men palidojo abu tevus, broli, kuris nusizude "del skausmo" ir pusbroli, kuris uzsimuse? ka tokiam daryti? Numirti is skausmo?. Zmones gyvena ir apsiranta su skausmu.. beje, tevu mirtis yra normalu, ir nera cia ko taip susireiksminti ir dejuoti... sekmes
------------
Bet kiekvienas žmogus yra skirtingas. Skirtingas ir jo santykis su tėvais ir artimaisiais. Skirtingai išgyvenama ir netektis bei su ja susijęs skausmas. Ir tai, kas vienam yra normalu, kitam atrodo nenormalu. Galbūt todėl kuo daugiau gyvenu, tuo mažiau stebiuosi.
Užjaučiu visas netekusias artimojo...tai baisu ir, deja, neišvengiama.
Prieš savaitę ir aš palaidojau savo mamą. Viskas labai netikėta - turėjau keletą valandų prisprasti prie minties, kad mano mama gali mirti. Taip ir atsitiko. Stebiuos, iš kur radau savyje jėgų reanimacijoje prie jos lovos pasakoti apie olimpiados atodarymą ir net juokauti, kai širdis plyšo pusiau...ne be reikalo sakoma, kad žmogaus galimybės beribės. Apie skausmą ir savigraužą geriau nepasakosiu, nes jo pamatuoti neįmanoma. Iš netekties skausmo vaduojuosi kalbėdama su vyresniais savo artimaisiais, kurie, paragavę daugiau gyvenimo drusos, į mirtį žvelgia labiau filosofiskai. Taipogi rašau laiškus mamai, pasakoju apie kasdienius dalykus, apie jos beprotiškai mylėto anūko pokštus ir naujus žodžius, tarsi rašyčiau jai laiška, tik neiššiųsčiau...Dar skaitau Wm. Paul Young Trobelė - daugelio man rekomenduota šiuo sunkiu gyvenimo periodu. Kažkiek padeda.
Po savo tragedijos pradėjau tikėti likimu ar lemtimi, nesvarbu, kaip pavadinti, ir (galbūt) gyvenimu po mirties. Nežinau, ar čia žmogaus protas taip ginasi nuo netekties ir skausmo, bet man lengviau galvoti, kad mano mamytės siela yra šalia manęs. Stiprybės visoms ir saugokime save.
Prieš savaitę ir aš palaidojau savo mamą. Viskas labai netikėta - turėjau keletą valandų prisprasti prie minties, kad mano mama gali mirti. Taip ir atsitiko. Stebiuos, iš kur radau savyje jėgų reanimacijoje prie jos lovos pasakoti apie olimpiados atodarymą ir net juokauti, kai širdis plyšo pusiau...ne be reikalo sakoma, kad žmogaus galimybės beribės. Apie skausmą ir savigraužą geriau nepasakosiu, nes jo pamatuoti neįmanoma. Iš netekties skausmo vaduojuosi kalbėdama su vyresniais savo artimaisiais, kurie, paragavę daugiau gyvenimo drusos, į mirtį žvelgia labiau filosofiskai. Taipogi rašau laiškus mamai, pasakoju apie kasdienius dalykus, apie jos beprotiškai mylėto anūko pokštus ir naujus žodžius, tarsi rašyčiau jai laiška, tik neiššiųsčiau...Dar skaitau Wm. Paul Young Trobelė - daugelio man rekomenduota šiuo sunkiu gyvenimo periodu. Kažkiek padeda.
Po savo tragedijos pradėjau tikėti likimu ar lemtimi, nesvarbu, kaip pavadinti, ir (galbūt) gyvenimu po mirties. Nežinau, ar čia žmogaus protas taip ginasi nuo netekties ir skausmo, bet man lengviau galvoti, kad mano mamytės siela yra šalia manęs. Stiprybės visoms ir saugokime save.
