Netekome tik vieno zmogaus - MAMOS - o atrodo, kad istustejo visas pasaulis... Sie zodziai turbut labiausiai nusako kiekvieno MAMOS netekusio savijauta
Mano Mamyte mire 2013-01-04. Isejo labai netiketai ne tik mums, cia likusiems, bet ir jai paciai. Kartais guodziu save, kad gal ten Jai lengviau,nes gyvenimas cia, zemeje, Jos nelepino. Bet ka daryti mums,cia likusiems? Kaip istverti si skausma, sielvarta ir begalini ilgesi? Kaip?! Mamyte taip dziaugesi, kad as,Jos jauniausia dukra, 2012-09-28 susilaukiau dukreles. Ji taip norejo, kad gimtu mergaite, lyg nujausdama sake -bus tau gyvenimo paguoda,uzvadelis

Dar per Kaledas Mamytei sakiau, kad as dabar tokia laiminga, jog net bijau. Ir stai likimas ta laime leido pasidziaugti tik 3 menesius-tiek buvo mano dukrytei,kai likimas ateme brangiausia zmogu-Mamyte

Dabar tik egzistuoju... Gyvenu, nes dukrai manes reikia. Nors kartais neguodzia net ji, atrodo vyras, nors ir koks geras ir mylintis, jei manes neliktu, susiras kita, o dukra dar manes neatsimintu ir jai neskaudetu... Zinau, kad taip mastyti nedera ir kad toks mastymas egoistiskas, bet kaip man istverti si skausma ir ilgesi? Dieve, dar tik 2 nepilni menesiai, o as Jos taip berpotiskai pasiilgau!
Merginos, moterys, pasidalinkite savo skausmu, patarkite kaip Jus isgyvenote Mamos netekti. Nebezinau kaip sau padeti, jau nebezinau... Net mastau, kad gal atsiras gyvenanciu Vilniuje ir norinciu susitikti, kad ir pas mane namuose, pabendrauti, pasidalinti skausmu, issikalbeti ir tiesiog tapti likimo draugemis. Atsiliepkit, prasau...