QUOTE(vaižgantė @ 2007 05 05, 19:41)
O mirusieji mums padeda. Man padeda mano miręs tėtis. Mano mama su juo nuėjus į kapines pasikalba. Ir brolis. Man irgi dukkart pavyko. (Masinė šizofrenija )
kaip miela esu girdėjusi, kad vaikai mato daugiau, vaikai mato naminukus vadinamus, tik nežinau kiek čia tiesos, aš nesu nieko mačius
dėl mirųsiųju, kartais lyg ir jaučiu, kad šalia manęs mano senelis miręs, kuris mirė kai man buvo metukai. Aš neinu į bažnyčią melstis, išpažinties...nesu perdiem tikinti,,,,nea....arčiau širdies pagonybė....nesvarbu....bet esmė tame, kad mano šventykla lyg ir - senelio kapas. ten nuėjusi, man visad pasidaro gėda, dėl savo gyvenimo būdo, kad nesu tokia, kokią jis norėtų matyti mane... ten apsiašaroju.... ten...nežinau kažkokia aura..... į bažnyčią einu, tai architektūros pažiūrėt, nes man rya neapsakomai gražu, viskas tvarkoj pagarba, nes gerbiu jog kažkas tiki, tik kaikurių dalykų krikščionybei negerbiu, bet nesvarbu tai....bet va senelio kapas kaip vieta...nemoku net paaiškinti žodžiais...kažkas nepaprasto... tai lyg ir jaučiu senelį netoliese, tik man atrodo, kaikuriais klausimais man jis nepadeda, nes gal nepritaria...man žiauriai gėda būtent nuėjus prie jo kapo, dėl savo padarytų nuodėmių....vieniems gėda bažnyčioj, o man ten....