QUOTE(Vijurka @ 2007 05 10, 15:13)
Ir kas nutiko, Dujokaukee?
Kartais tiesiog prieini prie tos būsenos, kada suvoki, koks iš tiesų vienišas esi, nes paprasčiausiai neturi nieko. Nepaisant to, jog materialiai esi viskuo aprūpintas. Tačiau kaip dažnai yra, materialūs daiktai neatstoja moralinių, dvasinių vertybių. Ir kartais taip palieka pikta ir pavydu, nes negali lygintis su kitais. Pvz. dauguma iš jūsų turite savo mylimus žmones, draugus, vaikus, o aš neturiu nieko. Aišku, dauguma primestų tokią mintį "vai vai vai, kaip tu čia sakai, gi tėvus turi". Tačiau man tai... savaime suprantamas dalykas. Visada juos turėjau ir turėsiu, ir ačiū jiems už viską. Tačiau tai jie mane turi, o ne aš juos. Iš tiesų aš nenoriu pasiduoti toms neigiamoms emocijoms, kylančioms man iš vidaus, tačiau dažnai taip būna, jog ką pastoviai slopini, tas vėliau netikėtai bei smarkiai prasiveržia, o kai prasiveržia, tai negali sustabdyti. Kartais "katino, vaikštančio vienam" vaidmuo iš tiesų slegia psichologiškai, nes kartais tenka pajusti, jog neturi net į ką atsiremti. Bet kartu jauti, jog negali iš nieko ko nors daugiau reikalauti, kadangi kiekvienas turi savų rūpesčių, todėl, be abejo, sąžinė prabyla pirmiausiai. Nesu iš tų žmonių, kurie kitus atstumia, tačiau kartais susimąstai, kas iš tiesų stumia žmones nuo tavęs. Žinoma, tada prasideda įvairios savianalizės, bet tai kiek tu jas gali ištverti su savo nepastoviomis emocijomis. Ir kiek iš viso gali ištverti pats save. Todėl šįkart, manyčiau, esminės problemos būtų grynai psichologinės. Ir veikiausiai jas teks pasilikti sau pačiai, nes po kol kas jaučiuosi bėjėgė.