Sveikos
Perkračiau ką tik savas mintis, vardan surasti atsakymą, kokio bieso atsitrenkiau į SM:supermama forumą, kai toks pienburnis
kaip aš, turėčiau plaukioti po internetinius vandenis, depresyviai kaltinti gyvenimą jo prasmės nebuvimu bei kelti į aukštumas socialines bei moralines šių dienų paauglių problemas, ieškant atsakymų į klausimus, kurių niekas neužduoda.
Matyt visa priežastis būtų ta, jog galutinai užkniso depresuojantis jaunimas.
Šiaip tai mane tikrai pradėjo erzinti mano negatyvistės, "nežinau ko noriu" draugės.
Kartkartėm norėčiau joms draugiškai išspardyti jų rausvus šikniukus
(babulės sako, jog tiesiausias kelias į protą - per užpakaliuką). Jau jau grynai užveikė klausytis jų amžinų problemų, kurių klausantis man vėl pasireiškia agresijos priepuoliai bei nerviniai pykčių protrūkiai. Pagrindinės jų problemos "oi, kaip man negerai, kaip noriu, kad viskas pasikeistų, tačiau nenoriu nieko daryti, kad kas nors pasikeistų".
Ir kokio velnio aš dar su jom draugauju?
Matyt vien dėl to, jog jos vienintėlės mano draugės.
Beje, depresija - labai geras dalykas
Kai ja susergi, o po to išsigydai - labai stipriai pasikeičia mąstymas. Kone aukštyn kojom apsiverčia.
Dėkui visagaliai depresijai
, tu man atvėrei akis gyvenimui
Va taip
Tai buvo Dujokaukee's žodis
Amen.