Sušalusi Baltijos jūra
Žiema prie Kauno marių
Pakeliui į Raudonę
Link Raudonės
Panemunės pilis
Adresas: Skirsnemunės sen., Jurbarko r.
Trumpas aprašymas:
Panemunės pilis, vad. Gelgaudų, Vytėnų pilimi, pastatyta ant Nemuno deš. kranto aukštumos kyšulio, šalia Kauno - Jurbarko plento. Jonušas Eperješas 1604 m. pradėjo statyti pilį buvusio Panemunės dvaro vietoje. Jos statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų. Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai, likę iš senosios dvaro sodybos. XVII a. viduryje J. Eperješo sūnus Kristupas pilį rekonstravo, ji įgavo baroko elementų. 1753 m. jau apleistą pilį įsigijo baronas Igelstromas, iš kurio 1759 m. nupirko Žemaitijos bajoras Gelgaudas. Po 1783 m. pilis buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi, dalis senųjų pastatų nugriauta. Pilis nukentėjo per 1831 m. sukilimą, o 1832 m. už Gelgaudų dalyvavimą sukilime valstybės buvo nusavinta. Vėliau priklausė valstybei, įvairiems savininkams, dalis pilies sunyko. Pilies restauracija pradėta 1987 m. Šiuo metu išlikę 2 korpusai - vakarinis su dviem bokštais ir pietinis bei rytinio korpuso griuvėsiai.
Rambyno kalnas
Rambyno kalnas (45,4 m virš jūros lygio) yra 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Europos Sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.
Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje.
I VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis.
Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo Birutės draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno Lietuvninkai mes esam gimę autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai.
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse. Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo 15 uolekčių apimties. Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 metais akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.
Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.
Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramija (Ramige). Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 metų aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 metais jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 metų liepą, kalnas slinkęs ir 1926 ųjų vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.
1992 metais buvo įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.
Didėjančio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė Rambyno šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos, pažeistą šlaitą ardė ir gamtos faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą.
2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai. 2003 metais šie darbai baigti. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis ir apžvalgos aikštelėmis. Mes suskaičiavome yra 190 laiptelių .
Adresas: Skirsnemunės sen., Jurbarko r.
Trumpas aprašymas:
Panemunės pilis, vad. Gelgaudų, Vytėnų pilimi, pastatyta ant Nemuno deš. kranto aukštumos kyšulio, šalia Kauno - Jurbarko plento. Jonušas Eperješas 1604 m. pradėjo statyti pilį buvusio Panemunės dvaro vietoje. Jos statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų. Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai, likę iš senosios dvaro sodybos. XVII a. viduryje J. Eperješo sūnus Kristupas pilį rekonstravo, ji įgavo baroko elementų. 1753 m. jau apleistą pilį įsigijo baronas Igelstromas, iš kurio 1759 m. nupirko Žemaitijos bajoras Gelgaudas. Po 1783 m. pilis buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi, dalis senųjų pastatų nugriauta. Pilis nukentėjo per 1831 m. sukilimą, o 1832 m. už Gelgaudų dalyvavimą sukilime valstybės buvo nusavinta. Vėliau priklausė valstybei, įvairiems savininkams, dalis pilies sunyko. Pilies restauracija pradėta 1987 m. Šiuo metu išlikę 2 korpusai - vakarinis su dviem bokštais ir pietinis bei rytinio korpuso griuvėsiai.
Rambyno kalnas
Rambyno kalnas (45,4 m virš jūros lygio) yra 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Europos Sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.
Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje.
I VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis.
Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo Birutės draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno Lietuvninkai mes esam gimę autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai.
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse. Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo 15 uolekčių apimties. Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 metais akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.
Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.
Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramija (Ramige). Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 metų aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 metais jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 metų liepą, kalnas slinkęs ir 1926 ųjų vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.
1992 metais buvo įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.
Didėjančio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė Rambyno šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos, pažeistą šlaitą ardė ir gamtos faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą.
2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai. 2003 metais šie darbai baigti. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis ir apžvalgos aikštelėmis. Mes suskaičiavome yra 190 laiptelių .
TRAKAI
ANYKŠČIAI I DALIS
Anykščių regioninis parkas
Gražus miestelis Aukštaitijoje su begale įdomių, lankytinų ir vaizdingų vietų
Anykščių Šv. Mato bažnyčia - aukščiausia bažnyčia Lietuvoje
Miesto centras - senamiestis, paskelbtas urbanistikos draustiniu.
Aikštė-parkelis miestelio centre
Miestelį į dvi dalis dalina upė Šventoji
Siaurojo geležinkelio stotis
Paminklas Antanui Baranauskui - "Anykščių šilelio" autoriui
Papildyta:
ANYKŠČIAI II DALIS
Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis
"Laimės žiburys" - J.Biliūno kapas
Arklio muziejus
Variaus atodanga - geologinis gamtos paminklas
Puntuko akmuo
Rubikių ežeras
Psio
Anykščių regioninis parkas
Gražus miestelis Aukštaitijoje su begale įdomių, lankytinų ir vaizdingų vietų
Anykščių Šv. Mato bažnyčia - aukščiausia bažnyčia Lietuvoje
Miesto centras - senamiestis, paskelbtas urbanistikos draustiniu.
Aikštė-parkelis miestelio centre
Miestelį į dvi dalis dalina upė Šventoji
Siaurojo geležinkelio stotis
Paminklas Antanui Baranauskui - "Anykščių šilelio" autoriui
Papildyta:
ANYKŠČIAI II DALIS
Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis
"Laimės žiburys" - J.Biliūno kapas
Arklio muziejus
Variaus atodanga - geologinis gamtos paminklas
Puntuko akmuo
Rubikių ežeras
Psio
Lietuvos miestai prieskariniuose atvirukuose is seimos albumo http://www.flickr.co...s/39626552@N00/
Po lietaus iš Panevėžiuko važiavome į Žemaitkiemio dvaro sodybą-Kauno rajono sav.
Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų stovi Žemaitkiemio (Babtyno) dvaras. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai. 1797 m. Babtyną pardavė Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvare šeimininkavo grafai Benediktas ir Vanda Tiškevičiai. Nepriklausomoje Lietuvoje Žemaitkiemio dvarą su apkarpyta valda nusipirko generolas Vladas Nagevičius (1881-1654), vienas iš Lietuvos kariuomenės, Kauno karo muziejaus kūrėjų. Sovietmečio laikus išgyvenusį dvarą, atgavus nepriklausomybę, atkurti ėmėsi Kauno verslininkas Mindaugas Šventoraitis. Jo iniciatyva dvare atgaivinamos senosios muzikavimo tradicijos: ruošiami koncertai, vasaromis vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Dvaro kluone sukaupta įdomi senienų kolekcija.
Žemaitkiemio (Babtyno) dvaro koplytstulpis riboženklis statytas XIX a. I p. Tai vienintelis šio dvaro teritorijoje išlikęs autentiškos mažosios architektūros ir liaudies skulptūros objektas.
Papildyta:
Netoli dvaro yra
Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų stovi Žemaitkiemio (Babtyno) dvaras. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai. 1797 m. Babtyną pardavė Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvare šeimininkavo grafai Benediktas ir Vanda Tiškevičiai. Nepriklausomoje Lietuvoje Žemaitkiemio dvarą su apkarpyta valda nusipirko generolas Vladas Nagevičius (1881-1654), vienas iš Lietuvos kariuomenės, Kauno karo muziejaus kūrėjų. Sovietmečio laikus išgyvenusį dvarą, atgavus nepriklausomybę, atkurti ėmėsi Kauno verslininkas Mindaugas Šventoraitis. Jo iniciatyva dvare atgaivinamos senosios muzikavimo tradicijos: ruošiami koncertai, vasaromis vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Dvaro kluone sukaupta įdomi senienų kolekcija.
Žemaitkiemio (Babtyno) dvaro koplytstulpis riboženklis statytas XIX a. I p. Tai vienintelis šio dvaro teritorijoje išlikęs autentiškos mažosios architektūros ir liaudies skulptūros objektas.
Papildyta:
Netoli dvaro yra
O kas ten tokie raudoni pusmenuliai Zemaitkiemio dvaro nuotraukose? 
Kuršių Nerija - yra pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė nerijos dalis priklauso Lietuvos Respublikai (pats šiaurinis kraštas Klaipėdos miesto, o likusi dalis Neringos miesto savivaldybėms).
Į Kuršių Neriją kėlėmės keltu, vaizdai iš jo. O jau persikėlus ir važiuojant tolyn į nuostabų Lietuvos kampelį atsiveria baisūs vaizdai
Pernai metais sudegę pušynai
Na bet žmogaus ir laiko pagalba ši žaizda tikiuosi užgys.
Raganų kalnas arba Raganos kalnas 45 m aukščio kopa Juodkrantėje. Garsi tautodailės skulptūrų parku, kuris įrengtas 1979. Skulptūros kasmet atnaujinamos ar keičiamos kitomis.
Papildyta:
Jau išvažiuojant iš Juodkrantės Į perėjimo vietą prie Juodkrantės parskridę kormoranai vėl žvejams kelia siaubą. Per metus šie paukščiai suryja apie 500 tonų žuvų - maždaug tiek, kiek žvejams leidžiama sugauti pagal metines kvotas. Nors žuvų jaunikliais mintantys plėšrūnai baigia nusiaubti dar ir šimtametes pušis, pamaryje juos naikinti draudžiama. Už kiekvieną sunaikintą šį žuvėdį reikia atsiskaityti ES valdžiai.
Papildyta:
Pervalka
Mažiausia Neringos gyvenvietė, kurią vakaruose juosia kopų kalvagūbris. Čia nuolat gyvena apie 40 žmonių. Manoma, kad šio žvejų kaimelio pavadinimas kilęs nuo veiksmo - valčių pervilkimo. Ši gyvenvietė, kaip ir Preila, buvo įkurta užpustytų Naglių ir Karvaičių kaimų gyventojų. Pietinėje Pervalkos dalyje yra 53 m. aukščio Skirpsto kalno kopa. Pervalka išsidėsčiusi 34 km nuo Klaipėdos ir 15 km atstumu nuo Nidos.
Į Kuršių Neriją kėlėmės keltu, vaizdai iš jo. O jau persikėlus ir važiuojant tolyn į nuostabų Lietuvos kampelį atsiveria baisūs vaizdai
Pernai metais sudegę pušynaiNa bet žmogaus ir laiko pagalba ši žaizda tikiuosi užgys.
Raganų kalnas arba Raganos kalnas 45 m aukščio kopa Juodkrantėje. Garsi tautodailės skulptūrų parku, kuris įrengtas 1979. Skulptūros kasmet atnaujinamos ar keičiamos kitomis.
Papildyta:
Jau išvažiuojant iš Juodkrantės
Į perėjimo vietą prie Juodkrantės parskridę kormoranai vėl žvejams kelia siaubą. Per metus šie paukščiai suryja apie 500 tonų žuvų - maždaug tiek, kiek žvejams leidžiama sugauti pagal metines kvotas. Nors žuvų jaunikliais mintantys plėšrūnai baigia nusiaubti dar ir šimtametes pušis, pamaryje juos naikinti draudžiama. Už kiekvieną sunaikintą šį žuvėdį reikia atsiskaityti ES valdžiai.Papildyta:
Pervalka
Mažiausia Neringos gyvenvietė, kurią vakaruose juosia kopų kalvagūbris. Čia nuolat gyvena apie 40 žmonių. Manoma, kad šio žvejų kaimelio pavadinimas kilęs nuo veiksmo - valčių pervilkimo. Ši gyvenvietė, kaip ir Preila, buvo įkurta užpustytų Naglių ir Karvaičių kaimų gyventojų. Pietinėje Pervalkos dalyje yra 53 m. aukščio Skirpsto kalno kopa. Pervalka išsidėsčiusi 34 km nuo Klaipėdos ir 15 km atstumu nuo Nidos.
