QUOTE(*Niki* @ 2008 08 11, 23:17)
Rita, dėkui už tokią gražią žinutę!
nesididžiuoju tuo, ką daro visos moterys, bet kaip sakiau, pati sau jaučiau kažkokią graužatį. Tiesą pasakius, nelabai ir tikėjau, kad galiu pati pagimdyti - čia kalbėjo už mane ir baimė, ir nežinia, ir pasimetimas...
Bet to, mano išgyvenimas - ne pavyzdys. Numanau ir aš, kad dažnai operacijos nesibaigia komplikuotai, mamos jaučiasi gerai, yra stiprios. O tai, kad pirmą parą nemačiau vaiko - tik nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka: man leido vaistus, negalėjau maitint, ir pasitaikė budėjimas tai "kūdikių nešiotojai", kuri nematė reikalo nešti man vaiko, jeigu nemaitinu, o kvietė ateiti į skyrių. Ateičiau... jei būčiau galėjus.
O šiaip, mano šita vadinamoji "skola" pirmąjam vaikučiui greičiausiai yra dėl to, kad dabar turim su juo šiokių tokių problemyčių, jis yra autistukas ir... na, nori-nenori, dažnai sau primenu, kad gal būt ir aš dėl to kalta. Tačiau tai tik nepagrįstos emocijos, ir gerai, kad jos tik kartais aplanko...
O šiaip, vienu ar kitu ateina vaikai į pasaulį - svarbiausia, kad jie ateina! Ir kad jų čia laukia mylinčios širdys, švelniausios rankos