pirmasis mano buvo extra CP prieš 9 metus. Po operacijos jaučiau tuštumą, nors logiško paaiškinimo tam nėra. Puikiai suvokiu, kad mano gimdymas būtų pasibaigęs angelėliu danguje. Pikčiausia turbūt tai, kaip tai įvyko. Nors tariausi su gydytoja dėl gimdymo ir ji mane vis apžiūrėdavo, ji nematė, kad vaiko galva negali įsistatyti dėl apsivijusios virkštelės, kuri buvo privyniojusi vaiko ranką prie galvos. Pairuošimas operacijai įvyko per 15 min., per kurias buvo išplautas skrandis po sočių pietų, nes pamatavę ligoninėje tonusus nusiuntė pietauti ir neužsiminė apie operaciją. Po to sputniko peiliuku buvo nuskusta, o tiksliau gerai supjaustyta gera vieta. Tarp kitko dar buvau iškoliota, kad esu nevala ir prieš ruošdamasi gimdyti galėjau nusiskusti, nors gydytoja griežtai uždraudė tą daryti, kad nebūtų jokio papūliavusio spuogelio
Po to buvo pastatyta klizma, o nueiti i WC jau nebuvo laiko, taigi suleidus nejautrą į stuburą visas turinys pasipylė operacinėje, vos nemiriau iš gėdos 
Na ir dar prie viso šito teko pliku užpakaliu pasivaikščioti ligoninės kolidoriumi, nes buvo liepta persirengti operacijai tolete, mano rūbai nunešti į palatą, o operacijai skirtų baltinių niekas neatnešė, juos gavau operacinėje, o iki jos šuoliavau per koridorių kaip beprotė, nors man iš tos baimės buvo labai giliai dzin, bet po šiai dienai atsimenu nustebusių gimdyvių lankytojų veidus. matyt nekiekvieną dieną boba su pilvu ir su plika subine laksto po koridorių. Nors ir praėjo tiek metų ir aš puikiai suprantu, kad tokių įvykių tikrai nėra daug, bet man yra nemalonu, kad viskas vyko taip necivilizuotai 
Pati cezario operacija praėjo pakankamai sklandžiai, girdėjau pirmą verksmą ir ant krūtinės mažylį padėjo. Į palatą atnešė po 2 valandų, nes buvo laikas prieš kūčias ir rūpinausi pati. Negaliu pasakyti, kad buvo labai lengva, tikrai skaudėjo ir visus metus pilvas buvo didelis, o stipriau pajudėjus pjūvio vietoje ištindavo kaip dešra. Na jei apie sportą ir atsilenkimus, tai net šiai dienai sunkiai padarau atsilenkimus ir pakeliu kojas, nors iki CP tą darydavau labai lengvai. Tikriausiai tai mano individualios organizmo savybės, tačiau randas ir dabar yra jautrokas ir labai nemalonu jį priliesti. Sūnelis mano augo labai neramus, o kas keisčiausia ir juokingiausia, tai visi gydytojų paaiškinimai ir baigdavosi tuo, kad gimė po CP, tai ko miela mamyte jūs tikitės, kitaip ir būti negali. Piktina tai, kad tai tik aplinkybė, ant kurios viską galima nurašyti. Tikriausiai, jei būtų gimęs per komplikuotą gimdymą, neramumo priežastis būtų kaip tik sudėtingas gimdymas.
Šiuo metu aš laukiuosi antro, norėčiau pabandyti gimdyti natūraiai, bet ir į CP nepspjaunu, jei tik bus kažkokios komplikacijos, tikrai nesvarstysiu ir rinksiuosi CP. Bet vistik manau, kad daug svarbiau pasirinkti gerą specialistą ir šį kartą tą darysiu tikrai labai kruopščiai. Mokami pinigai ir susitarimai dar negarantuoja sklandžios eigos, o ateinant gyvybei į šį pasaulį labiausiai norisi ramybės, susikaupimo, tvirtumo ir žinojimo, kad tiek manimi tiek mažyliu bus pasirūpinta.
