Kai žmogus yra TIK priemonė (malonumui, pinigams ir t.t.), tai vienareikšmiškai amoralu. Nuo to, kad amoralūs veiksmai atliekami abipusiu susitarimu, jie netampa moraliais.
Šiuo atveju temos autorei dėl paties žmogaus nusispjauti - jai jis tik priemonė tuokart patenkinti savo poreikiams. Ji tvirtai žino, jog į tą žmogų niekada nežiūrės pakankamai rimtai, kad kaip nors sietų su juo savo gyvenimą. Į pirmą vietą iškeliamas jo didenybė seksualumas, kuriam kaip stabui galima aukoti net savo savigarbą, mat be jo žmogus kaip ir bevertis, tai jo esmė, o ir pats žmogus - savo seksualumo vergas.
Temos autorė net neliečia tokio klausimo, kaip tasai "etatinis meilužis" gyvena savo šalyje - gal jis vedęs trijų vaikų tėvas, gal penkerius metus gyvena su drauge, kuri šventai tiki jo ištikimybe. Kur dar šie moraliniai aspektai? Na bet už juos atsakingas "etatinis meilužis" - nežinojimas atleidžia nuo kaltės. Autorė nesijaučia nė per nago juodimą atsakinga už žmogų, su kuriuo turi intymių santykių - kaip žmogus jis jai absoliutus nulis, nes viso jo jai paprasčiausiai nereikia - tik kūno. Tik imituoti tai, kas yra meilės išraiška. Vulgaru meilės stygių mėginti kompensuoti tuo, kas be meilės tiesiog tuščia ir netenka savo esmės.
❀ Tiesa - visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, bet tai, kas viską daro paprasta ir suprantama (A.de Sent Egziuperi)