Iš dalies džiaugiuosi, kad mes šiuo "virusu" neužsikrėtėme. Taip su baime laukdavau, kada mažoji užkarksės apie lėlę - kūdikį. Bet ne, jos tokie nedomina. Nors kieme draugės ir tampydavosi tuos "beibius", maniškei - nulis emocijų. Ji pasinešusi ant "suaugusių" lėlių ("barbių", nors ne visos originalios, neperkam tik tų "tuščiavidurių"), turi bent dešimtį ar daugiau merginų, gal kokius šešis vyriokus ir visą krūvą "vaikų". Namai, baldai, rūbai - kai kas pirkta, kai kas daryta. Kitas mėgstamas "virusas" yra princesės pilis, nuolat prireikia dapirkti tai arklių, tai mažų žmogeliukų, kurių ne visada ir įmanoma rasti.
Pagalvojus, galiu atsakyti tik į trečiąjį klausimą - virusu sirgti pradėti VERTA. Formuojasi įgūdžiai ir jausmai, kurie vėliau gyvenime praverčia, turint savo vaikų. Aš pati niekada nežaidžiau "mamų", daugiausiai su įvairiais žaislais modeliuodavau įvairias situacijas, kurdavau istorijas, kuriose "nedalyvaudavau" pati kaip veikėja - tą patį, kaip matau, kartoja mano dukra (tik jos lėlės geresnės, ak, kaip aš jai pavydžiu

), bet ir su motinystės instinktu pas mane nekas, esu tiesiog pareigingas žmogus, o savo vaiką traktuoju kaip mažą suaugusį, jokių ten saldžių jausmų neišgyvenu ir nesiseilioju dėl kūdikių pažįstamų vežimėliuose. Tai va, kad jums taip nebūtų, nupirkit tą beibį, tegul mokosi būti mama ir "semtis patirties" iš tokius pat beibius turinčių draugių (dėl šios priežasties geriau pirkti originalą, kad galėtų kaip lygiavertė diskutuoti su kitomis "mamytėmis"), gyvenime tai nepakenks.