Gražu 
Grazu....... Kamane super
Kamane super
Gal kada nors tai pavirs knygele, o dabar galiu pasiūlyti dar vieną pasakėlę.
Mažylis ir Debesėlis
Buvo šiltas vasaros vakaras. Mama sėdėjo ant suoliuko ir kažką skaitė, o Mažylis statė smėlio bandeles. Netoli augo paprasčiausias krūmas su žaliais tankiais lapais. Po tuo krūmu kažkas buvo. Toks labai neryškus, bet buvo.
Mažylis priėjo arčiau ir pašaukė: Ei? Bet niekas neatsiliepė. Tada Mažylis priėjo dar arčiau ir sušuko:
-Ei, atsiliepk. Niekam nesakysiu, kad esi čia.
Tada pasigirdo plonas balselis:
- Tikrai?
-Kas tu?- paklausė mažylis
-Debesėlis.
-Kodėl tu po krūmu? Debesėliai būna danguje.
-Kiekvieną rytą mūsų mama išsiveda jaunučius debesis mokintis skraidyti. Tik buvau per mažas ir nusileidau netyčia į pievą. Čia baisu: kažkas ūžia, kažkas rėkauja. Todėl slepiuosi po šituo žaliu.
-O ko tau reikia, kad užaugtum ir pakiltum?
-Šiek tiek vandens ir kad saulytė nusileistų.
-Vandens atnešiu kiek tik nori.
Mažylis visą likusį laiką sėmė vandenį iš fontano ir nešė po krūmu.
Po kiek laiko mama pakvietė namo. Išeidamas mažylis sušuko:
-Kai užaugsi ateik pas mane. Gyvenu tame dideliame name.
Atėjo vakaras ir Debesėlis liko vienas. Jis pamažu augo augo ir pakilo toks visas pilkas virš parko. Jo vardas irgi užaugo. Dabar jis vadinosi Debesis.
Visai sutemus Debesis nutarė aplankyti Mažylį. Bet namų buvo tiek daug, kad nežinojo kur plaukti. Netekęs vilties surasti mažylį, Debesis pakilo virš viso miesto ir sukaupęs visas jėgas sužaibavo ir labai rimtai sugriaudėjo.
Staiga jam atsiliepė šimtai mašinyčių, stovėjusių kiemuose prie namų. Jos ciepsėjo ir mirkčiojo choru su kiekvienu griaustiniu. Sujaudintas tokio sutikimo, Debesis prapliupo didelėmis ašaromis. Kruopščiai plovė visas kiemų dainininkes, namų akis, gėles, gatves. Paryčiais Debesis pasitraukė virš miško. Gal kurią naktį jam pasiseks pasišnekėti dar su tais paslaptingais padarais su oranžinėmis lempomis. O dabar laikas rasti tą krūmą, kur susipažino su Mažyliu. Gal jis ateis.
O mažylis saldžiai miegojo lovelėje ir negirdėjo nei griaustinio, nei mašinų choro. Mažylis irgi augo tik miegodamas.
Mažylis ir Debesėlis
Buvo šiltas vasaros vakaras. Mama sėdėjo ant suoliuko ir kažką skaitė, o Mažylis statė smėlio bandeles. Netoli augo paprasčiausias krūmas su žaliais tankiais lapais. Po tuo krūmu kažkas buvo. Toks labai neryškus, bet buvo.
Mažylis priėjo arčiau ir pašaukė: Ei? Bet niekas neatsiliepė. Tada Mažylis priėjo dar arčiau ir sušuko:
-Ei, atsiliepk. Niekam nesakysiu, kad esi čia.
Tada pasigirdo plonas balselis:
- Tikrai?
-Kas tu?- paklausė mažylis
-Debesėlis.
-Kodėl tu po krūmu? Debesėliai būna danguje.
-Kiekvieną rytą mūsų mama išsiveda jaunučius debesis mokintis skraidyti. Tik buvau per mažas ir nusileidau netyčia į pievą. Čia baisu: kažkas ūžia, kažkas rėkauja. Todėl slepiuosi po šituo žaliu.
-O ko tau reikia, kad užaugtum ir pakiltum?
-Šiek tiek vandens ir kad saulytė nusileistų.
-Vandens atnešiu kiek tik nori.
Mažylis visą likusį laiką sėmė vandenį iš fontano ir nešė po krūmu.
Po kiek laiko mama pakvietė namo. Išeidamas mažylis sušuko:
-Kai užaugsi ateik pas mane. Gyvenu tame dideliame name.
Atėjo vakaras ir Debesėlis liko vienas. Jis pamažu augo augo ir pakilo toks visas pilkas virš parko. Jo vardas irgi užaugo. Dabar jis vadinosi Debesis.
Visai sutemus Debesis nutarė aplankyti Mažylį. Bet namų buvo tiek daug, kad nežinojo kur plaukti. Netekęs vilties surasti mažylį, Debesis pakilo virš viso miesto ir sukaupęs visas jėgas sužaibavo ir labai rimtai sugriaudėjo.
Staiga jam atsiliepė šimtai mašinyčių, stovėjusių kiemuose prie namų. Jos ciepsėjo ir mirkčiojo choru su kiekvienu griaustiniu. Sujaudintas tokio sutikimo, Debesis prapliupo didelėmis ašaromis. Kruopščiai plovė visas kiemų dainininkes, namų akis, gėles, gatves. Paryčiais Debesis pasitraukė virš miško. Gal kurią naktį jam pasiseks pasišnekėti dar su tais paslaptingais padarais su oranžinėmis lempomis. O dabar laikas rasti tą krūmą, kur susipažino su Mažyliu. Gal jis ateis.
O mažylis saldžiai miegojo lovelėje ir negirdėjo nei griaustinio, nei mašinų choro. Mažylis irgi augo tik miegodamas.
labai grazios abi pasakeles 
kokia miela pasakele
Gražios pasakos, ačiū. Apie debesėlį mintis labai gera- mes labai bijom griaustinio, jis toks baisus , kad net mašinos ūžia. O pasirodo mes ne taip supratom, jos neūžia o džiaugiasi, ir užaugusį DEBESĮ sveikina 
QUOTE(Grok @ 2008 07 08, 14:35)
Gražios pasakos, ačiū. Apie debesėlį mintis labai gera- mes labai bijom griaustinio, jis toks baisus , kad net mašinos ūžia. O pasirodo mes ne taip supratom, jos neūžia o džiaugiasi, ir užaugusį DEBESĮ sveikina Džiaugiuosi, jei pasaka padės atsikratyti baimės.
Jei dar koksai vaikelis turi baimę- rašykit. Pabandysime paskos pagalba baimę nugalėt.
