Kamanė vaikščiojo ant pirštų galiukų po kambrėlį ir žiūrėjo ar jau bunda jos vaikeliai. Greitai visose lovelėse šypsojosi mažos pūkuotos galvelės.
Tačiau Kamanė nežinojo, kad iki jos namelio maisto sandėliuko prasikasė urvelį piktasis Kirminas. Jis aptiko medaus puodynę. Kirminas buvo didelis besotis ir suėdė medutį per kelias dienas. Kai Kamanė pamatė, kad beliko mažai medaus, ji surado plėšiką ir išvarė. Bet vaikeliams jau nebebuvo ką valgyti.
Tada Kamanė išskrido ieškoti pražydusių gėlių. Lauke buvo šalta ir gėlės dar nežydėjo. Kamanė pasiguodė Zylutei. Tai buvo Kamanės kaimynė, gyvenusi gretimo medžio drevėje. Zylutė pažadėjo pažadinti pavasarį ir kartu visas gėles. Ji gražiai giedojo visą dieną, kol gėlės neištvėrė ir atsimerkė pasižiūrėti kas čia taip gražiai gieda.
Kamanė pamatė pražydusias gėlytes ir išskubėjo rinkti medaus. Gėlės buvo labai geros. Jos davė ne tik medaus, bet ir žiedadulkių, kad mažieji vaikeliai gautų ir duonelės. Tik Kamanė mokėjo iškepti iš žiedadulkių labai skanią duonelę, nuo kurios visi vaikeliai augo labai greitai.
Kamanės šeimyna padėkojo Zylei, kad pažadino pavasarį ir iškėlė didelę puotą po vyšnios krūmu. Smalsuolis Kirminas irgi išlindo pažiūrėti. Galvojo, kad vėl ras ką suėsti. Bet čia jį ir pagavo vikruolė Zylė ir sulesė. Visi dabar buvo sotūs ir laimingi.
O Saulelė šildė vis stipriau ir stipriau iki atėjo vakaras. O dabar labanakt visoms smalsioms akelėms, kad augtų vaikeliai dideli dideli ir greiti kaip Kamanės.
