Gal kas augina hiperaktyvų vaiką?

Bet kaip tau sunku o vat dabar kai paskaitau, kaip tau sunku ir pagalvoju,kad mano baisumas tai niekis mat pas mane tik hiperaktyvumas, beveik bejokio sutrikimo mano vaikui, jis net gerai mokosi, šoka, laimi konkursus. bėdos taip turime ir nemažai. ir kaip tau patarti kaip daryti, su isterija na mano benui tai tirkai padėdavo tiek ilgi vaiko laikymai glėbyje, tol kol nurimdavo, nors vaikis oj kiek sveikatos turi. paskutis klykimas buvo prieš metus bet jau toks baisus baisus, tai dabar kai jau didokas nieko nedariau, tai veda susidraskė, ir nuo to klykimo visa taip išbėrė. paskui ilgai ilgai kalbėjomes. o kaip tau sekasi daryti sutartis su vaiku? ar išeina kas nors? maniškiui vaikui tai labai padėeavo, kai sakydavau, ką galima daryti, bet nesakydavau ko negalima daryti, nes jai vaikui pasakai kaip maniškiui ko negalima daryti, tai jis nežino ką galima daryti. tai padaro ko negalima oj kiek oj kiek. o su kalba tai mes ilgai ilgai irgi ėjome pas logopede, kokius 5 metus, kol galiausiai pradėo gerai kalbėti, tai ir dabar kartais jai labai susijaudinęs buna tai mikčioja, bet šiaip tikrai gana sklandžiai kalba, bet turiu raminti, nes kai nori daug pasakyti nevisada gaunasi.
na žo klausk jai kuom galėsiu tuom patarsime, nes čia visos mamos keik visko praėjusios

Tai va tame ir yra visas baisumas, kad jo protelis menkas- na gal kokių 13mėn. tiek logopedė pagal kalbą davė.Nors pagal suvokimą gal ir dar mažiau.Ir "negalima" jokio nesupranta,pažadų nesupranta, nes nesuvokia kalbos.Aš net lyginu su savo mažaja dabar 11 mėn.- jai pasakyk nunu negalima, tai tik atkiš lūpas ir jau graudinasi.O šitam kaip vanduo nuo žąsies-net per užpakalį užplojus. Kai jo smegenyse košė makalošė:tai aplamai visi gydytojai kaip į bandomą triušį žiūri ir stebisi, kad jis vaikšto ir dar kažką bubena.Pagal tokius smegenis turėtų gulėti kaip rąstas. Todėl dabar nežinau kažkokį griežtą režimą, griežtas taisykles - na isterikuoja apkabini laikai, mechaniškai atkartojant mokintis elgesio- neįsivaizduoju. Jau kartais galvoju geriau gulėtų kaip rąstas, o dabar neaišku kada ir kaip jam nušvies protelis: ar bėgti, ar rėkti.Turime ir giminaičių, ir draugų vaikų panašaus amžiaus, tai pasakei neimk, sėdėk, einam ir supranta.O maniškis pvz.: eisim į lauką nesupranta, eisim -bubu-nesupranta.(bubu jo kalba važiuoti ir jis labai mėgsta mašina važiuot,)bet kad eisim į lauką ir važiuosim suvoka tik tada , kai būna aprengtas, apmauti batai-tada jau jam dašyla, kad čia mes bubu eisim. Tai apie pažadus dar anksti kalbėti, gal kada suvoks.

žinai tu tokia nepaparasta mama. galiu tik palaikyti, nes tau tikrai sunku. ir palinkėti sėkmės

siaubute, na tavo vaikio atvejis tikrai labai sudetingas, kazkaip is pirmu rasymu neisikirtau, kiek bedu jis turi. tau tikrai medalio reikia..irmano didziule pagarba tau.
As manau, kad tokie vaikai turetu tureti "mygtuka" kaip minejai masinos pavairavimas ar pan. pvz. ar jis atpazista kazkokia daina (gal lopsine) gal tiesiog kazkoki muzikini gabala, gal pvz. delfimu garsai. Tokems vaikams turetu veikti tam tikri dalykai, kurie eina i pasamone. pabandyk paieskoti paleisti muzika namie, ir ziureti i ka reaguos. Mano vaikui lopsine veikia, kuria dainuodavau jam dar negimus. Kartais gal ne is karto veikia, bet nuraminti darosi lengviau, galiausiai issiugdo refleksas, kad tai saugu ir ramu ir nurimsta..jei kartais reiktu, as turiu delfinu garsu CD galeciau tau kaip nors atsiusti

Tikrai... Tik stiprybės galiu palinkėti...

Muzikų turime ir klausomės visokių: vaikiškos dainelės, lopšinės,delfinai, paukščių, relaksacinės, lietuvių liaudies ir dar visi šiuolaikiniai bumčikai-gi dar du paaugliai namie.Tai jam patinka: "Limp Bizkit - Behinde blue eyes" ir dukros telefone "ai ai jupi jupi ai ai", bet kad ypatingai tai nepasakytum.Jei nepatinka- tai jis pradeda kosinti ir turi jungti kitą, nes pradės rėkti.Mano dainuojamos lopšinės ar tokie žaidimėliai kaip "viru viru košės" ar "raina katytė' veikė iki kokių 10mėn. daba net pradėti neleidžia.
Teletabius per Tv žiūrėdavom, net neįsivaizdavau kiek jis laiko žiūri, o dabar diską nupirkom 5-10min. su visokiais pasikrapštymais, o paskui lekia savais reikalais ir patinka tik kai pačius teletabius rodo, o jei vaikų epizodus rėkia.
O Jūs nuo kokio amžiaus pas specialistus kreipėtės, jau kai su vaikučiais susišnekėdavote, kad pažadėjimą suprastų ar kad negalima?Nes manau reikia kažkokio metodo specifinio tokiam nesupratingam...

Perskaičiau visus jūsų postus...nors turiu sūnų, kuris ir isterikuoja, ir negirdi, ir lipa, ir anot kai kurių psichologų yra grynas hiperiukas....neįsivaizduoju, ką galima būtų patarti, nes jūsų atvejis tikrai sudėtingas...Aš irgi turiu tris vaikus, man net plaukai šiaušiasi pagalvojus, kaip jums sunku, juk jis yra ne vienas. Ir Roga, ir Alchemie turi tik savo berniukus, ir kiek tam reikia laiko ir jėgų jos žino, o jūs turit dar ir kitų, aš tiesiog neįsivaizduoju, kad žmogus dar iš viso kantrybės turėtų...Aš tik norėjau pasakyti, kad suprantu jus, kad būna pikta, kad aukselis (vaikas) visai neatrodo aukselis, o dar kai kas pasako, kad tai džiaugsmas, ir reikia jį tiesiog mylėti rankos stačiai svyra žemyn, nes rodos bėgtum kartais kur akys ir kojos neša iš namų, ir težiūri tą "džiaigsmą" kas nors kitas... tuyomet apima kaltės jausmas ir toks jausmas, kad padėtis be išeities (aš labai atvirai, aš apie save...tiesiog man visad buvo gėda tokių mano minčių...palengvėjo, kai leidau sau jas mąstyti ir suvokti, kad kartais nieko nenori, nieko nemyli...). Kai na tarsi pripažinau tai, atsirado vieta naujoms žinioms, naujam tikėjimui, na tarsi atsivėriau, nes pati suvokiau, kad jau duobėj...o iš duobės juk tik kelias į šviesą!
Manau, akd specialiastam laiko neatidėliokit, manau, jie visų pirma turėtų palaikyti jus , tuomet gal žingsnis po žingsnio...
Apie apsikabinimus per isterikas...taip dariau ir aš, ir daraui, bet!!!...jei pykstu tuomet ant vaiko, nes būna "davedęs", sėdžiu it tyliai keikiu viską, many auga neapykanta ir tas mano laikymas it koks kerštas kone gaunasi, jėgų bandymas, na kaip kova, priešstata su vaiku....tuomet man padėjo viena knyga, ją jums rekomenduoju, tai R. Campbelo "kaip mylėti savo vaiką" , na man stačiai it koks apsivalymas buvo, tiek jėgų suteikė, ir va tada apsikabinimą man pavyko na tarsi "paversti" meilės kupinu veiksmu (tiesiog mintyse kartojau, kad jį myliu...tas suteikdavo mano veiksmui turinio, meilės turinio, o ne pykčio), jūs gal nepatikėsit, bet vaikas (o aš pažįstu tas isterikas) nurimdavo per kelias minutes, man pačiai tai atrodė kaip stebuklas...bet taip tikrai buvo, gal jums padės, patariu juk tik tai, kas padėjo man ir pačiai išsivaduoti iš neapykantos netgi kartais mano vaikui...Bet tai darbas ,sunkus kasdienis...man dažnai ir nepavyksta, bet tikrai žinau vaistą, kuris gydo, tik kartais nelieka jėgų jam...bet bent jau žinau, kur eiti.
Tą knygą galima parsisiųsti iš interneto rusiškai (aš turiu parsisiuntus ir atsispausdinus (lietuviškai kažkodėl nebeparduoda, (ją man rekomendavo psichologė)). Stiprybės ir kantrybės...tikiuosi, labai labai, kad jus rasit savy jėgų priimti savo vaiką tokiu, koks jis yra, mano galva, tai pirmas ir pagrindinis žingnis, o tuomet tikrai atsiras profesionalų psichologų, kurie patartų jums elgesio modelių.

mes tai nuo kokių 6 mėnesių vaikščiojome pas neurologe, ir visokias procedūras atlikinėdavome

Norako, ačiū .Visą teisybę apie mane parašei- nors rašei apie savo situaciją,bet viskas tinka ir mums.
Bandysiu ieškotis Jūsų rekomenduotos knygos,jei jau neatkasiu prašysiu pasidalinti...
O dėl meilės,neapykantos, priėmimo- tikrai dar nesusitaikom -netik aš,bet ir visa šeima. Apie gimines ir draugus- nesupranta ir nežino kaip mūsų paklausti, tai daugiausia sūnaus problemos aptariamos nesigilinant perdaug arba bedraujant nutylimos
Aš irgi bėgčiau iš namų kuo toliau, bet...Anksčiau dar vyresnėliai apsiimdavo jį pažiūrėti- dabar jau nebe. O kiti neužsiima jo prižiūrėti dėl galimo epilepsijos priepuolio, o dabar jau ir elgesys visiškai nevaldomas.Vyras siūlo auklę-pagalbininkę samdyti, bet psichologė tik patvirtino mano abejones, kad svetimas žmogus daugiau trinties šeimoje sudarys ir visai išbalansuos vaiką.Sako, nebent, kad namų ruošoje kas galėtų pagelbėti.
Kaip sunku su tais vaikais- bėdučiais,ar ne?Atrodo būtų sveikas be problemų ,pergyventum dėl kosulio ar slogos ir tai būtų pasaulinio lygio katastrofa. O dabar?Toks menkniekis ta sloga,kad net nekreipi didesnio dėmesio.
Vaikų neurologai mūsiškį nuo pat gimimo stebi, bet tą hiperaktyvumą išsikerojusį tik dabar pradėjom tramdyti.

Siaubute as tau galiu tik toki patarima duoti..nu kad bent jau valandai butu kas isleidzia ir tu galetupakvepuoti grynu oru, negalvodama, kur ir ka jis dabar veikia..sunku nuo to atsijungti, bet..visdelto net ir labai stipriems zmonems ima vaziuoti stogas. jei butum Vilniuje, dar kazkaip tau padetume, kai esi kiek toliau..palaikome per nuotoli.
Mano vaikas sveikas, turi tik mazu problemeliu palyginus su taviskemis, ir tai kryziaus keliuas (kaip man atrodo) ejau..o tausvarbu, kad butu kas palaiko, nes kai aplinkiniai ir ypac giminaiciai ima kreivai ziureti (nors atrodo tave pazista) visdelto labai sunku

Kai paskaičiau siaubutės istoriją, tai aš neturiu nei ką pridurti. Mano vaikis tikras auksas. Man išvis tylėti.
Siaubute, tik stiprybės galiu palinkėti ir, aišku, kantrybės

Sveika, o kaip tu laikaisi, kaip sekasi vaikui darželyje, kaip tavo pilvukas, kaip mokslai, kaip tu pati laikaisi, kaip jautiesi?