Mano vaikui 4,5 m. mes nuo pat gimimo turim tą judrumą, nėra, kad visai būtų blogai, bet labai negali susikaupti, kai supyksta drąsko sau veiduką ( nesmarkiai), jei darželyje nenori ko daryti tai ir nedaro. Visi vaikai piešia prie stalo susėdę, o maniškis pasirėmęs ant palangės svajoja. Atrodo, kai nuvedi pas neurologą, tai papasakoja kad čia nieko tokio, dabar dauguma vaikų tokie. Užtat nei viena močiutė nenori jo prižiūrėti, arba tik neilgam. Nežinau kaip bus kai reiks į mokyklą eiti, juk iki susikaupimo taip mums dar toli, gydytoja sako, kad tai tęsis iki 11 m. Bijau, kad mokytojai to nesupras, juk jam išsidėti vienoje vietoje ilgiau nei pusė valandos jau yra žygdarbis.
Yra tema apie hiperaktyvius vaikus skyrelyje "Klausimas vaikų psichologui", bet ar Jums diagnozavo hiperaktyvumą ?
QUOTE(DonaldaB @ 2007 04 05, 11:36)
Yra tema apie hiperaktyvius vaikus skyrelyje "Klausimas vaikų psichologui", bet ar Jums diagnozavo hiperaktyvumą ?
Kaip tas diagnozavo, jau du metus nemokamas darželis, nes pripažintas kompleksinis sutrikimas, nelabai kaip su kalba ir dar plius tas hiperaktyvumas. Kaip man aiškino, tu judrių vaikų būna laaabai daug rūšių, vieni labai judrūs kiti ne.Du metus vaikščiojom pas vaukų psichologą, dalyvavome hiperaktyvių vaikų užsiėmimuose. Pas mus diagnozė tai kompleksinis sutrikimas.
sveikos mamos. Na mano mazajam kaip ir dar niekas is gydytoju nepasake, kad jis yra hiperaktyvus, bet as esu pedagoge ir tikrai jau esu maciusi daugybe tokiu vaikiuku. tad kaip ir atrodo, kad ir manasis (jam dabar 3 metukai) yra hiperaktyvus. veikla kinta kas 5 minutes, o jei kur reikia pasedeti na tai irgi ne ka ilgiau 10 minuciu tai jau buna didziulis pasiekimas. siaip jau mes labai daznai einame i lauka, kur galime begioti, spardyti, metyti kamuoli. vazinejam dviratuku, siaip vaikstinejames. visa veikla vyksta zaidimo formoje, net ir knygeles vartom, skaitom zaisdami. ir visai nesvarbu, kad tarkim neperskaitom net pacios trumpiausios pasakos vienu kartu. baigsm ja skaityti kita karta. su visais vaikiukais reikia kantrybes, tik aisku su hiperaktyviais vaikais jos reikia gal kiek ir daugiau. bet kitaip nebus, juk tai musu mazieji, tad turime juos auginti, rupintis ir dziaugtis jais. beje hiperaktyviems vaikams yra sudaromas net specialus meniu. jiems turi buti ribojami ypatingai saldumynai. tokius meniu is tikruju turetu sudaryti vaiku dietologai.
Taip ir maniau, juk tikrai ne aš viena auginu judrų vaiką, labai viskas panašu į mus. 
Bet pagalvoju, kaip ten bus mokykloje, (mums tik bus 4), bet laikas greitai bėga. Ar yra mokytojų kurie žino, kas yra hiperaktyvus vaikas, kad tik nebaustų už neklausymą ar dar ką. Dėl to ištikrųjų nerimauju. Darželyje viskas tvarkoje, visi žino, ir su juo taip pat užsiima žaidimų forma. Jei vaikas noriai eina į darželį reiškia viskas gerai.
Bet pagalvoju, kaip ten bus mokykloje, (mums tik bus 4), bet laikas greitai bėga. Ar yra mokytojų kurie žino, kas yra hiperaktyvus vaikas, kad tik nebaustų už neklausymą ar dar ką. Dėl to ištikrųjų nerimauju. Darželyje viskas tvarkoje, visi žino, ir su juo taip pat užsiima žaidimų forma. Jei vaikas noriai eina į darželį reiškia viskas gerai.
Aš esu pradinukų mokytoja. Šiais metais dirbu su pirmokėliais ir kaip tik klasėje yra vaikas, kuriam yra nustatytas hiperaktyvumas. Mama labai išgyveno dėl to, kaip jos vaikui seksis. Sakė, jog auklėtojos darželyje buvo pakraupusios nuo jos vaiko aktyvumo. Net nežinau kodėl, bet tas hiperaktyvus berniukas neturi jokių mokymosi problemų. Žinoma, išlenda jo blaškymasis ar nesugebėjimas susikoncentruoti, bet visa tai koreguojama. Dabar yra daug medžiagos mokytojams, įvairūs kursai organizuojami ir aiškinama kaip dirbti su tokiais vaikais pedagogams ir tėvams. Daug info galima gauti pedagoginėje, psichologinėje tarnyboje.
QUOTE(chikko @ 2007 04 04, 17:58)
Mano vaikui 4,5 m. mes nuo pat gimimo turim tą judrumą, nėra, kad visai būtų blogai, bet labai negali susikaupti, kai supyksta drąsko sau veiduką ( nesmarkiai), jei darželyje nenori ko daryti tai ir nedaro. Visi vaikai piešia prie stalo susėdę, o maniškis pasirėmęs ant palangės svajoja. Atrodo, kai nuvedi pas neurologą, tai papasakoja kad čia nieko tokio, dabar dauguma vaikų tokie. Užtat nei viena močiutė nenori jo prižiūrėti, arba tik neilgam. Nežinau kaip bus kai reiks į mokyklą eiti, juk iki susikaupimo taip mums dar toli, gydytoja sako, kad tai tęsis iki 11 m. Bijau, kad mokytojai to nesupras, juk jam išsidėti vienoje vietoje ilgiau nei pusė valandos jau yra žygdarbis.
mano vaikas 2.10m.bet kad jis elgiasi kaip Tavo
Vis galvoju va gal uz metu kas pasikeis,bet ne velnio koks buvo pries metus,tai viskas liko +dar dau visokiu nauju islindo.Nu gal dar iki kol sulauks tavo vaiko amziaus(4.5m)labai tikiu kad pasikeis ir jo tas nesusikaupimas,nenusedejimas ne kiek vienoje vietoje praeis nors minimaliai
Maniskis irgi hiperaktyvus, nors niekas nediognozavo, bet pati matau kas vyksta, jis isvis negali pasedeti vienoje vietoje... Jis net nevalgo sededamas, saukstas burnon ir bega zaist, ir vel saukstas burnon ir vel lekia... O dabot ir nelabai kas nori, nes krecia sunybes viena po kitos.... O jei kokia savaite serga namuose, tai kai nuvaziuojam paskui i kokia maxima ar siaip kur daug erdves, tai atrodo kaip nutrukes nuo pavadelio, begioja, nesustodamas... Anksti pradejo kalbeti, ir is karto daug ir taisyklingai labai trumpai sveplavo, o dabar kalba jau virsta i vadovaujama kalba, labai jau megsta paaiskint...
Mūsiškis irgi buvo hiperaktyvus. Tai išsisprendė, kai darželyje pervedėm į vyresnių grupę. Ir susikaupti išmoko, ir darbą atlikti iki galo. Tik nežinia, kaip bus mokykloje.
sveikos mamytes, musiskei ir yra hiperaktivumas bet vaiku psihologe labai nuramino gal ir sunku augint toki vaika bet is ju isauga dazniausiai veiklus zmones tik juos nukreip reikia gera linkme ir nereikia ju girdit raminamaisiais (nes viena gyditoja patare butent tai daryt). Pakentekyk mamytes poto bus bus kuo didzuotis 
sveikos mamytės 
Yra tema apie hiperaktyvius vaikus skyrelyje "Klausimas vaikų psichologui" prašome pas mus užsukti ir savo patyrimais, baimėmis ir laimėjimais pasidalinti. yra labai svarbu, kad mamos nenumotų ranka ir kol jūsų dar leliukai maži tai pats tas daryti visa darbą.
o kas gyvena Vilniuje organizuojame mamyčių ir psichologės susitikimus Kidy gym kas antrą trečiadienį, bus ir balandžio 25 dieną 18.30 val. susitikimas.
čia mūsų yra visokių mamyčių ir su mažais vaikiukais ir jau paaugintais, ir jau paaugleis.
sėkmės auginant nepaprastus mažylius
Papildyta:
čia dar šiek tiek jums informacijos, tikiuosi padės:
Kada tėvams iš tikrųjų reikia susirūpinti, kad vaikas yra hiperaktyvus?
Pirmiausia tėveliai turi žinoti, kad hiperaktyvumo sindromą gali nustatyti tik specialistai. Tačiau natūralu, kad tėvai savo vaiku rūpinasi, stebi jį, todėl, kilus įtarimui, su psichologu pasikonsultuoti niekada nepakenks. Stebėdami vaiką, nepamirškite, kad hiperaktyvumui būdingi aštuoni išvardytų pažymių, ir jie turi trukti ilgiau nei 6 mėn.:
vaikas nuolat nenustygsta vietoje, mosuoja rankomis, kojomis;
jam sunku ramiai nusėdėti vietoje (pvz., per pamokas, valgant, piešiant);
truputį blaško pašaliniai dirgikliai (garsai, vaizdai);
sunku sulaukti savo eilės žaidimų aikštelėje ar kitur;
skuba kuo greičiau atsakyti į klausimą, net neišklausęs jo;
sunku laikytis taisyklių (bet ne todėl, kad jų nesuprastų);
sunku susikaupti žaidžiant ar atliekant užduotis;
dažnai vieno darbo nebaigęs puola prie kito;
nemoka žaisti tyliai;
pernelyg daug kalba, klausinėja, komentuoja kitų pokalbius;
trukdo kitiems (mokytis, žaisti);
dažnai atrodo, kad neklauso to, kas jam sakoma;
pameta daiktus, reikalingus žaisti ar mokytis (pieštukus, sąsiuvinius, žaisliukus ir t. t.);
imasi pavojingos veiklos, visai negalvodamas, kuo tai baigsis (pvz., gali staiga išbėgti į gatvę ar iš aukštai šokti žemėn).
Kokio amžiaus galima nustatyti, kad vaikas hiperaktyvus?
Hiperaktyvūs gali būti net ir mažyliai iki vienų metukų. Tokie vaikučiai ypač neramūs, labai daug rėkia, juos sunku nuraminti. Palyginti su kitais kūdikiais, mažai miega dieną ir naktį. Į išorės dirgiklius reaguoja klykdami. Kai kurie nemėgsta, kai juos ima ant rankų, o jei tėtis ar mama su tokiu vaiku nori bendrauti, jis nuo tėvų nusisuka. Kiti kūdikiai, priešingai, nori itin daug dėmesio paguldyti į lovytę, klyksmu reikalauja būti nešiojami.
Dažnai šie mažyliai elgiasi taip, lyg visą laiką būtų alkani, todėl pieną ryja dideliais gurkšniais, greitai. Šitaip prisiryja ir daug oro. Taigi jiems nuolat pučia pilvuką, kamuoja diegliai.
Su kokiomis bėdomis susiduria tėvai, auginantys hiperiukus?
Daugumos aplinkinių nuomonė būna kategoriška arba tėvai nemoka savo vaiko auklėti, arba jam reikia gerai įkrėsti. Tad natūralu, kad tėvai galiausiai ima savimi nebepasitikėti, nebežino, ko griebtis juk išbandė daugybę būdų, kad padėtų atžalėlei, tačiau niekas negelbsti.
Hiperaktyviam vaikui sunku ilgai žaisti tą patį žaidimą, jis ima nuobodžiauti ar nesutarti su bendraamžiais. Taigi aplinkiniai tėvams priekaištauja, o šie glaisto konfliktus ir drausmina saviškį. Kas atsitinka paskui? Ogi tėvai ima nuo visų slėptis, kad išvengtų nesutarimų: nebesilanko pas draugus, nebendrauja su giminaičiais, net į vaikų aikštelę eina tada, kai žino, kad joje nebus daugiau mažylių. Tai tampa papildoma kančia tėvams. Ji kenkia suaugusiųjų santykiams ne tik su aplinkiniais, bet ir su savais vaikais. Tad jokiu būdu nereikėtų bėgti nuo bėdos tegu tėveliai kuo daugiau bendrauja su specialistais, tariasi su mokyklos psichologu ir mokytojais, buriasi į tėvų draugijas.
Kaip auklėti neauklėjamą hiperaktyviuką?
Dažnai tėvai yra įsitikinę, kad vaikas šį sutrikimą išaugs, todėl nieko daryti nereikia. Netiesa. Hiperaktyvumas gali išaugti net į depresiją, polinkį į savižudybę. Taigi nepamirškite šių dalykų:
vaikas turi žinoti, kad kiekvienas poelgis turi padarinius, todėl už gerus darbus pagirkite, už blogus drausminkite;
hiperaktyviems vaikams mažai rūpi pagyrimai žodžiu, todėl geriausia skatinti išvykomis, smulkiomis dovanėlėmis, patartina juos kuo dažniau apkabinti, paglostyti;
negerai, kai tėtis mažąjį nenuoramą bara, o mama gina visų šeimos narių reikalavimai turi būti vienodi;
stenkitės, kad vaikas energiją išlietų sportuodamas tegu kuo mažiau laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių ar žaisdamas kompiuteriu;
planuokite iš anksto jeigu ruošiatės į svečius, iš anksto aptarkite, kaip nenuorama turi ten elgtis. Nepamirškite patys ir pasakykite vaikui, kad už tinkamą elgesį gali tikėtis mielos staigmenos;
nesmerkite ir nebarkite vaiko kitų žmonių akivaizdoje;
pasitikėkite savo vaiku ir leiskite jam tai pajusti jei gali savarankiškai atlikti kokią nors užduotį, nedrauskite;
jeigu vaikui duodate užduotį, įsitikinkite, kad girdėjo, ką sakote pašaukite vardu, palieskite už peties ir kartodami žiūrėkite į akis;
jeigu atžalėlė jau eina į mokyklą, priminkite, kaip reikia elgtis vienam: nepulti į gatvę, nekalbėti su nepažįstamaisiais ir t. t.;
jeigu vieną paliekate namie, užduotis surašykite žodžiu pasakytus dalykus tokie vaikai dažniausiai pamiršta.
Labai svarbu, kad darželio auklėtoja ar mokytoja padėtų jums, todėl tarkitės su ja. Nepamirškite, kad jūsų vaikutis šiek tiek kitoks, tad jam reikia dar daugiau meilės.
Mamų patirtis
Renata (augina penkis vaikučius, du sūnūs (15 m. ir 10 m.) hiperaktyvūs):
Tokie vaikai neturi savikontrolės: įžeidžia, trukdo kitiems. Natūralu, kad grįžtamasis ryšys būna neigiamas. Tada hiperaktyvus žmogutis ima gintis, nes jaučiasi nereikalingas, ignoruojamas. Blogiausia, kad tada aplinkinius (ypač tėvus ar mokytojus) provokuoja blogu elgesiu, kad dar kartą galėtų įsitikinti, jog yra nemylimas.
Man pačiai ypač sunku būdavo, kai nepažįstami žmonės poliklinikoje, gatvėje, autobuse imdavo auklėti, pvz., kodėl aš leidžiu savo vaikui lakstyti, triukšmauti, kodėl jis nesėdi ramiai vienoje vietoje, kodėl kalbina aplinkinius.
Mamos, auginančios hiperaktyvius vaikus, tampa atsakingos už visą veiklą: kad jis paruoštų pamokas, nueitų į mokyklą, išmoktų tvarkytis. Dažnai mokytojos skambina net ir vidury pamokų, kad ateitume į mokyklą ir sudrausmintume savo vaikus. Tačiau juk mes juos turime ne tik auklėti, bet ir išlaikyti. Vis dėlto galų gale atsitinka taip, kad tenka rinktis darbas ar vaikas...
Rita (sūnui - 13,5 m.):
Skaudžiausia buvo, kai bendraklasių tėvai rinko parašus, kad sūnus būtų išmestas iš mokyklos. Suprantu, kad hiperaktyvūs vaikai nepadeda kitiems mokytis. Tačiau jie nemoka bendrauti ir jei juos uždarysime namie, šiuos įgūdžius praras amžiams. Labai gaila, kad aplinkiniai nesupranta, jog hiperiukas gali gimti bet kurioje šeimoje, ir niekas nuo to nėra apsaugotas. Blogiausia, kad ir klasės auklėtoja tada nepadėjo vieną kartą pasodino atokiau nuo kitų vaikų, kitą kartą pasakė, kad jei vaikai dėl mano sūnaus kaltės neatliks užduoties, baus visus. Taigi bendraklasiai po pamokų sūnų primušė. Mokyklos direktorė taip pat pagelbėti nenorėjo tiesiog pasisiūlė pastatyti grotas.
Šio sutrikimo neturinčių vaikų tėvai tikrai neįsivaizduoja, kaip sunku auginti hiperaktyvų vaiką. Tarkim, mažas būdamas sūnus negalėdavo ramiai eiti visą laiką bėgdavo. O jei bandydavau paimti už rankos, įkąsdavo.
Raminta (sūnums 10 ir 16 m.):
Hiperaktyvių vaikų intelekto koeficientas dažniausiai labai aukštas. Tačiau jiems mokykloje nesiseka, nes nenusėdi pamokose, negali ilgam sutelkti dėmesio, nuolat pamiršta, kas užduota namų darbų, pameta mokymosi priemones, pavyzdžiui, mano vaikas per metus pametė maždaug 60 rašiklių... Vis dėlto pagalba mokykloje būna menka. Mokytojai, pamatę, kad vaikas ne toks, siunčia pas psichologą. O kai specialistai nustato diagnozę, kartoja, kad tai ne liga, o netinkamo elgesio pateisinimas.
Klasės susirinkimuose kartais jaučiuosi kaip linčo teisme, nes iš visų pusių girdžiu tik kaltinant. Kartą per susirinkimą psichologė paklausė: Jei vaikui būtų nupjauta ranka, ar lieptumėte ja rašyti? Juk ir hiperaktyvūs vaikai kitaip elgtis negali...
O kaip jaučiasi tokių vaikų mamos, niekam neįdomu. Juk mamos turi mylėti savo vaikus ne gėdytis jų. Tačiau dažnai mūsų visuomenė mamas, kurios rūpinasi savo vaikais ir daro viską, kas tik įmanoma, priverčia jaustis raupsuotosiomis.
Jurgita Jasiūnienė
Mamas ir tėčius, auginančius hiperaktyvius vaikus, bei norinčius pasidalyti patirtimi, pasiguosti ar gauti patarimų, kviečia Tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, draugija Vilniuje. Rašykite mamai Renatai renatule@gmail.com . Taip pat informacijos rasite www.hiperaktyvumas.lietuvoje.info
Yra tema apie hiperaktyvius vaikus skyrelyje "Klausimas vaikų psichologui" prašome pas mus užsukti ir savo patyrimais, baimėmis ir laimėjimais pasidalinti. yra labai svarbu, kad mamos nenumotų ranka ir kol jūsų dar leliukai maži tai pats tas daryti visa darbą.
o kas gyvena Vilniuje organizuojame mamyčių ir psichologės susitikimus Kidy gym kas antrą trečiadienį, bus ir balandžio 25 dieną 18.30 val. susitikimas.
čia mūsų yra visokių mamyčių ir su mažais vaikiukais ir jau paaugintais, ir jau paaugleis.
sėkmės auginant nepaprastus mažylius
Papildyta:
čia dar šiek tiek jums informacijos, tikiuosi padės:
Kada tėvams iš tikrųjų reikia susirūpinti, kad vaikas yra hiperaktyvus?
Pirmiausia tėveliai turi žinoti, kad hiperaktyvumo sindromą gali nustatyti tik specialistai. Tačiau natūralu, kad tėvai savo vaiku rūpinasi, stebi jį, todėl, kilus įtarimui, su psichologu pasikonsultuoti niekada nepakenks. Stebėdami vaiką, nepamirškite, kad hiperaktyvumui būdingi aštuoni išvardytų pažymių, ir jie turi trukti ilgiau nei 6 mėn.:
vaikas nuolat nenustygsta vietoje, mosuoja rankomis, kojomis;
jam sunku ramiai nusėdėti vietoje (pvz., per pamokas, valgant, piešiant);
truputį blaško pašaliniai dirgikliai (garsai, vaizdai);
sunku sulaukti savo eilės žaidimų aikštelėje ar kitur;
skuba kuo greičiau atsakyti į klausimą, net neišklausęs jo;
sunku laikytis taisyklių (bet ne todėl, kad jų nesuprastų);
sunku susikaupti žaidžiant ar atliekant užduotis;
dažnai vieno darbo nebaigęs puola prie kito;
nemoka žaisti tyliai;
pernelyg daug kalba, klausinėja, komentuoja kitų pokalbius;
trukdo kitiems (mokytis, žaisti);
dažnai atrodo, kad neklauso to, kas jam sakoma;
pameta daiktus, reikalingus žaisti ar mokytis (pieštukus, sąsiuvinius, žaisliukus ir t. t.);
imasi pavojingos veiklos, visai negalvodamas, kuo tai baigsis (pvz., gali staiga išbėgti į gatvę ar iš aukštai šokti žemėn).
Kokio amžiaus galima nustatyti, kad vaikas hiperaktyvus?
Hiperaktyvūs gali būti net ir mažyliai iki vienų metukų. Tokie vaikučiai ypač neramūs, labai daug rėkia, juos sunku nuraminti. Palyginti su kitais kūdikiais, mažai miega dieną ir naktį. Į išorės dirgiklius reaguoja klykdami. Kai kurie nemėgsta, kai juos ima ant rankų, o jei tėtis ar mama su tokiu vaiku nori bendrauti, jis nuo tėvų nusisuka. Kiti kūdikiai, priešingai, nori itin daug dėmesio paguldyti į lovytę, klyksmu reikalauja būti nešiojami.
Dažnai šie mažyliai elgiasi taip, lyg visą laiką būtų alkani, todėl pieną ryja dideliais gurkšniais, greitai. Šitaip prisiryja ir daug oro. Taigi jiems nuolat pučia pilvuką, kamuoja diegliai.
Su kokiomis bėdomis susiduria tėvai, auginantys hiperiukus?
Daugumos aplinkinių nuomonė būna kategoriška arba tėvai nemoka savo vaiko auklėti, arba jam reikia gerai įkrėsti. Tad natūralu, kad tėvai galiausiai ima savimi nebepasitikėti, nebežino, ko griebtis juk išbandė daugybę būdų, kad padėtų atžalėlei, tačiau niekas negelbsti.
Hiperaktyviam vaikui sunku ilgai žaisti tą patį žaidimą, jis ima nuobodžiauti ar nesutarti su bendraamžiais. Taigi aplinkiniai tėvams priekaištauja, o šie glaisto konfliktus ir drausmina saviškį. Kas atsitinka paskui? Ogi tėvai ima nuo visų slėptis, kad išvengtų nesutarimų: nebesilanko pas draugus, nebendrauja su giminaičiais, net į vaikų aikštelę eina tada, kai žino, kad joje nebus daugiau mažylių. Tai tampa papildoma kančia tėvams. Ji kenkia suaugusiųjų santykiams ne tik su aplinkiniais, bet ir su savais vaikais. Tad jokiu būdu nereikėtų bėgti nuo bėdos tegu tėveliai kuo daugiau bendrauja su specialistais, tariasi su mokyklos psichologu ir mokytojais, buriasi į tėvų draugijas.
Kaip auklėti neauklėjamą hiperaktyviuką?
Dažnai tėvai yra įsitikinę, kad vaikas šį sutrikimą išaugs, todėl nieko daryti nereikia. Netiesa. Hiperaktyvumas gali išaugti net į depresiją, polinkį į savižudybę. Taigi nepamirškite šių dalykų:
vaikas turi žinoti, kad kiekvienas poelgis turi padarinius, todėl už gerus darbus pagirkite, už blogus drausminkite;
hiperaktyviems vaikams mažai rūpi pagyrimai žodžiu, todėl geriausia skatinti išvykomis, smulkiomis dovanėlėmis, patartina juos kuo dažniau apkabinti, paglostyti;
negerai, kai tėtis mažąjį nenuoramą bara, o mama gina visų šeimos narių reikalavimai turi būti vienodi;
stenkitės, kad vaikas energiją išlietų sportuodamas tegu kuo mažiau laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių ar žaisdamas kompiuteriu;
planuokite iš anksto jeigu ruošiatės į svečius, iš anksto aptarkite, kaip nenuorama turi ten elgtis. Nepamirškite patys ir pasakykite vaikui, kad už tinkamą elgesį gali tikėtis mielos staigmenos;
nesmerkite ir nebarkite vaiko kitų žmonių akivaizdoje;
pasitikėkite savo vaiku ir leiskite jam tai pajusti jei gali savarankiškai atlikti kokią nors užduotį, nedrauskite;
jeigu vaikui duodate užduotį, įsitikinkite, kad girdėjo, ką sakote pašaukite vardu, palieskite už peties ir kartodami žiūrėkite į akis;
jeigu atžalėlė jau eina į mokyklą, priminkite, kaip reikia elgtis vienam: nepulti į gatvę, nekalbėti su nepažįstamaisiais ir t. t.;
jeigu vieną paliekate namie, užduotis surašykite žodžiu pasakytus dalykus tokie vaikai dažniausiai pamiršta.
Labai svarbu, kad darželio auklėtoja ar mokytoja padėtų jums, todėl tarkitės su ja. Nepamirškite, kad jūsų vaikutis šiek tiek kitoks, tad jam reikia dar daugiau meilės.
Mamų patirtis
Renata (augina penkis vaikučius, du sūnūs (15 m. ir 10 m.) hiperaktyvūs):
Tokie vaikai neturi savikontrolės: įžeidžia, trukdo kitiems. Natūralu, kad grįžtamasis ryšys būna neigiamas. Tada hiperaktyvus žmogutis ima gintis, nes jaučiasi nereikalingas, ignoruojamas. Blogiausia, kad tada aplinkinius (ypač tėvus ar mokytojus) provokuoja blogu elgesiu, kad dar kartą galėtų įsitikinti, jog yra nemylimas.
Man pačiai ypač sunku būdavo, kai nepažįstami žmonės poliklinikoje, gatvėje, autobuse imdavo auklėti, pvz., kodėl aš leidžiu savo vaikui lakstyti, triukšmauti, kodėl jis nesėdi ramiai vienoje vietoje, kodėl kalbina aplinkinius.
Mamos, auginančios hiperaktyvius vaikus, tampa atsakingos už visą veiklą: kad jis paruoštų pamokas, nueitų į mokyklą, išmoktų tvarkytis. Dažnai mokytojos skambina net ir vidury pamokų, kad ateitume į mokyklą ir sudrausmintume savo vaikus. Tačiau juk mes juos turime ne tik auklėti, bet ir išlaikyti. Vis dėlto galų gale atsitinka taip, kad tenka rinktis darbas ar vaikas...
Rita (sūnui - 13,5 m.):
Skaudžiausia buvo, kai bendraklasių tėvai rinko parašus, kad sūnus būtų išmestas iš mokyklos. Suprantu, kad hiperaktyvūs vaikai nepadeda kitiems mokytis. Tačiau jie nemoka bendrauti ir jei juos uždarysime namie, šiuos įgūdžius praras amžiams. Labai gaila, kad aplinkiniai nesupranta, jog hiperiukas gali gimti bet kurioje šeimoje, ir niekas nuo to nėra apsaugotas. Blogiausia, kad ir klasės auklėtoja tada nepadėjo vieną kartą pasodino atokiau nuo kitų vaikų, kitą kartą pasakė, kad jei vaikai dėl mano sūnaus kaltės neatliks užduoties, baus visus. Taigi bendraklasiai po pamokų sūnų primušė. Mokyklos direktorė taip pat pagelbėti nenorėjo tiesiog pasisiūlė pastatyti grotas.
Šio sutrikimo neturinčių vaikų tėvai tikrai neįsivaizduoja, kaip sunku auginti hiperaktyvų vaiką. Tarkim, mažas būdamas sūnus negalėdavo ramiai eiti visą laiką bėgdavo. O jei bandydavau paimti už rankos, įkąsdavo.
Raminta (sūnums 10 ir 16 m.):
Hiperaktyvių vaikų intelekto koeficientas dažniausiai labai aukštas. Tačiau jiems mokykloje nesiseka, nes nenusėdi pamokose, negali ilgam sutelkti dėmesio, nuolat pamiršta, kas užduota namų darbų, pameta mokymosi priemones, pavyzdžiui, mano vaikas per metus pametė maždaug 60 rašiklių... Vis dėlto pagalba mokykloje būna menka. Mokytojai, pamatę, kad vaikas ne toks, siunčia pas psichologą. O kai specialistai nustato diagnozę, kartoja, kad tai ne liga, o netinkamo elgesio pateisinimas.
Klasės susirinkimuose kartais jaučiuosi kaip linčo teisme, nes iš visų pusių girdžiu tik kaltinant. Kartą per susirinkimą psichologė paklausė: Jei vaikui būtų nupjauta ranka, ar lieptumėte ja rašyti? Juk ir hiperaktyvūs vaikai kitaip elgtis negali...
O kaip jaučiasi tokių vaikų mamos, niekam neįdomu. Juk mamos turi mylėti savo vaikus ne gėdytis jų. Tačiau dažnai mūsų visuomenė mamas, kurios rūpinasi savo vaikais ir daro viską, kas tik įmanoma, priverčia jaustis raupsuotosiomis.
Jurgita Jasiūnienė
Mamas ir tėčius, auginančius hiperaktyvius vaikus, bei norinčius pasidalyti patirtimi, pasiguosti ar gauti patarimų, kviečia Tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, draugija Vilniuje. Rašykite mamai Renatai renatule@gmail.com . Taip pat informacijos rasite www.hiperaktyvumas.lietuvoje.info
Ayginu 7 metu hyperaktyvu berniuka,viskas prasidejo nuo 4 metuku,dabar eina i pirma klase,mokslai lyg ir neblogai sekasi,bet jo tas aktyvumas maisosi visur
ramiai negali issedeti per pamokas,visur nori buti lyderis,pirmauti,tai nors tokia paguoda,kad bando stengtis pats,bet kaip jis sako,kazkas maiso jam buti geram.Buvom pernai Vilniuje raidos centre,ten pagyveno menesi,bet rezultatu beveik nulis,grizes is ten savaite,buvo normalus,o poto vel viskas is pradziu,jokie psichologai manau,jam nepadeda,kokiu priemoniu imtis toliau,net nezinau,kuo toliau tuo baisiau man viskas atrodo
ramiai negali issedeti per pamokas,visur nori buti lyderis,pirmauti,tai nors tokia paguoda,kad bando stengtis pats,bet kaip jis sako,kazkas maiso jam buti geram.Buvom pernai Vilniuje raidos centre,ten pagyveno menesi,bet rezultatu beveik nulis,grizes is ten savaite,buvo normalus,o poto vel viskas is pradziu,jokie psichologai manau,jam nepadeda,kokiu priemoniu imtis toliau,net nezinau,kuo toliau tuo baisiau man viskas atrodo
